Ką kvantinė fizika iš tikrųjų sako apie stebėjimą, susiejimą ir tuščią erdvę, kodėl ji nesieja proto su materija ir kaip jos vaizdiniai vis tiek gali kviesti apmąstymams.
Mažiausiu masteliu gamta elgiasi taip, kad tai prieštarauja kasdieniam sveikam protui. Pavienė dalelė gali rodyti į bangą panašią interferenciją. Vieno matavimo rezultato dažnai neįmanoma nuspėti, tik jo tikimybes. Dalelės, kurios kadaise sąveikavo, gali rodyti koreliacijas bet kokiu atstumu. Nenuostabu, kad tai tapo mėgstamu dvasinių metaforų šaltiniu. Šiame straipsnyje fizika aprašoma paprastai, o tada, aiškiai tai pažymint, tyrinėjama, kodėl jos vaizdiniai kalba žmonėms, kurie linkę į apmąstymus.
XIX amžiaus pradžioje Thomas Young parodė, kad pro dvi siauras angas sklindanti šviesa sukuria šviesių ir tamsių juostų raštą - tai įrodymas, kad šviesa elgiasi kaip banga. XX amžiaus fizikai nustatė, kad elektronai ir net molekulės elgiasi taip pat.
Raštas priklauso nuo to, ką užfiksuoja įranga: bet kokia sąveika, kuri užregistruoja, kuriuo keliu dalelė judėjo, sunaikina interferenciją. Iki tol kvantinė teorija aprašo dalelę tikimybių banga, o ne apibrėžtu keliu.
Sąžininga pastaba: fizikoje „stebėtojas“ yra bet kokia matavimo sąveika. Pakanka atsitiktinio fotono ar detektoriaus, o rezultatas yra toks pat, nesvarbu, ar žmogus kada nors pažvelgia į duomenis, ar ne. Fizikai vis dar diskutuoja, kaip geriausia interpretuoti kvantinę teoriją, tačiau pagrindinėms interpretacijoms nereikia sąmoningo proto, o eksperimentas nerodo, kad dėmesys ar mintis keičia materiją.
Einšteinas garsėjo tuo, kad jautėsi nejaukiai dėl susiejimo ir vadino jį „bauginančiu poveikiu per atstumą“. Vėlesni eksperimentai, įvertinti 2022 m. Nobelio fizikos premija, parodė, kad koreliacijos yra tikros.
Dvi sąveikavusios dalelės gali tapti „susietomis“: jų matavimai pasirodo esantys koreliuoti, kad ir kaip toli viena nuo kitos jos bebūtų. Tokios koreliacijos su palydovo pagalba buvo išmatuotos daugiau nei tūkstančio kilometrų atstumu.
Dvasinės tradicijos kalba apie vienovę kaip apie vidinę patirtį; fizika jos nematuoja ir nepatvirtina, todėl šiuos du dalykus geriausia laikyti skirtingomis pažinimo rūšimis.
Kvantinė mechanika nieko nesako apie tai, kaip jūsų mintys formuoja įvykius. Kasdienė idėja, kad dėmesys formuoja patirtį, kyla iš psichologijos ir yra savarankiška.
Psichologas Peter Gollwitzer tyrinėjo tai, ką jis pavadino įgyvendinimo ketinimais: konkrečius „kai nutiks tai, padarysiu aną“ planus, kurie susieja tikslą su konkrečia akimirka. Daugelis žmonių pastebi, kad taip suformulavus norą lengviau pamatyti kitą žingsnį. Čia nedalyvauja joks kvantinis efektas ir jo visai nereikia.
Ne stebuklingu būdu, o per pažįstamą ciklą:
Šis ciklas dažnai vyksta mums to nepastebint. Įsitikinimo pakeitimas nepertvarko pasaulio, tačiau gali pakeisti tai, kaip matote situaciją ir ką pasirenkate joje daryti.
Kvantinėje lauko teorijoje net ir tobulas vakuumas nėra visiškai ramus. Laukai turi mažiausios energijos būseną su mažais, neišvengiamais svyravimais, o tos būsenos energija vadinama nulinio taško energija. Tai techninė sąvoka, o ne visų galimybių rezervuaras ir ne sąmonės laukas.
Daugelis kontempliatyvių tradicijų taip pat kalba apie pagrindą po regimybe:
Tai nėra viena idėja skirtingais pavadinimais, ir nė viena iš jų neaprašo kvantinio vakuumo; tai, kas jas sieja su fizika, yra galbūt tik nuotaika, pojūtis, kad kasdienis pasaulis nėra visa istorija.
Jūs nevairuojate dalelių; jūs praktikuojate seniausią egzistuojančią stebėjimo rūšį, su smalsumu stebint savo protą.
„Fizika aprašo, kaip pasaulis elgiasi, kai yra matuojamas; kontempliacija klausia, kaip jūs jį pasitinkate, kai sutelkiate dėmesį. Nė vienai iš jų nereikia skolintis kitos autoriteto.“
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“