Ajna, intuicijos, perspektyvos ir tylaus gebėjimo aiškiai matyti už daiktų paviršiaus centras.
Tu šią patirtį esi turėjęs, net jei niekada jos neįvardijai. Sprendimas, kuris atrodė visiškai teisingas popieriuje, bet jautėsi tyliai neteisingas būdu, kurio niekam negalėjai pagrįsti, ir kuris laikui bėgant pasirodė neteisingas. Arba staigus, ramus tikrumas apie žmogų ar situaciją, atėjęs dar prieš tai, kai jie tau davė kokią nors svarią priežastį, ir pasirodęs teisingas. Tas gebėjimas, matymas, vykstantis už akių, o ne pro jas, yra šeštosios čakros sritis. Ajna, kurią galima versti kaip „suvokti" arba „valdyti", glūdi kaktos centre, tarp antakių ir šiek tiek virš jų. Tradicija ją vadina trečiąja akimi.
Vėl atsargus žodis apie įrėminimą, nes tai lengviausiai neteisingai suprantamas ir lengviausiai į nesąmonę išpučiamas centras. Niekas iš to nereikalauja tikėjimo tiesiogine aiškiaregyste ar parapsichinėmis galiomis. Trečiąją akį geriausia suprasti kaip proto gebėjimą įžvalgai, perspektyvai ir modelių atpažinimui, tą tavo dalį, kuri tyliai integruoja viską, ką žinai, didžiąją dalį žemiau sąmoningo suvokimo lygmens, į bendrą jausmą, kaip dalykai iš tiesų yra. Tai, ką romantiškai vadiname intuicija, didele dalimi yra smegenys, aptinkančios modelius iš ilgos patirties, kurių jos dar negali įvilkti į aiškius žodžius. Jausmas „tiesiog žinoti" yra tikras ir dažnai patikimas. Jis taip pat, paprastai, uždirbtas.
Ten, kur žemesnės čakros pasinėrusios į tiesioginę patirtį – jaučia dalykus, nori dalykų, daro dalykus – trečioji akis yra centras, kuris žengia atgal ir suvokia viso to formą. Tai skirtumas tarp pasiklydimo labirinto viduje ir labirinto pamatymo iš viršaus. Žmogus su skaidria šeštąja čakra nebūtinai protingesnis siaurąja, testus laikančia prasme. Ką jis turi, yra perspektyva. Jis gali laikyti dvi prieštaringas idėjas vienu metu nepanikuodamas, matyti ilgą situacijos lanką už vienos praeinančios akimirkos ir skirti tai, kas iš tiesų neatidėliotina, nuo to, kas tik atrodo garsiai ir akimirksniu.
Tai taip pat vaizduotės buveinė giliausia ir praktiškiausia prasme: gebėjimas aiškiai matyti tai, ko dar nėra. Kiekvienas išradimas, kiekvienas planas, kiekvienas numatymo ir pasiruošimo veiksmas prasideda kaip vaizdas, laikomas vidinėje akyje, dar gerokai prieš tai, kai jis kur nors pasaulyje egzistuoja. Stiprinti šį centrą iš dalies reiškia atgauti galią įsivaizduoti ateitį ir tada link jos žengti.
Neaktyvi trečioji akis jaučiasi kaip nuolatinis gyvenimas ant daiktų paviršiaus. Tu reaguoji, o ne apmąstai, blaškomas nuo vieno dirgiklio prie kito. Tavo gyvenime kartojasi modeliai, nes negali jų pamatyti iš jų vidaus, tos pačios rūšies nepasiekiamas partneris, tos pačios rūšies savidestrukcinis darbas, ateinantys vėl ir vėl šiek tiek kitokiais drabužiais. Gali visiškai nepasitikėti savo paties suvokimais, visada siekdamas išorinio autoriteto, eksperto, horoskopo, garsesnio draugo, kuris tau pasakytų, ką turėtum galvoti ir jausti.
Pernelyg aktyvi versija yra lygiai tokia pat varginanti ir kur kas rečiau aptariama. Tai protas, kuris mato modelius visur, taip pat ir ten, kur jų nėra, dreifuojantis į fantaziją, paranoją, sąmokslo teorijas arba tokį abstraktų ir neįžemintą dvasingumą, kad jis plūduriuoja laisvai be jokio sąlyčio su tikru gyvenimu. Trečioji akis, nesubalansuota žemesniųjų centrų, tampa aitvaru su nukirsta virve. Būtent todėl kelias eina aukštyn per kūną, o ne aplink jį. Įžvalga patikima tik tada, kai ji įsišaknijusi išgyvenime, jausme, galioje ir meilėje. Vizijos pigios; įžeminta vizija reta.
Danielis kartojo tą pačią įdarbinimo klaidą, metai iš metų, vis ir vis traukiamas prie žavingų, pasitikinčių savimi kandidatų, kurie per dvylika mėnesių įspūdingai sudegdavo. Modelis buvo akivaizdus visiems aplinkui ir nematomas jam, nes jis stovėjo jo viduje. Tai, kas pagaliau pakeitė dalykus, buvo nepatrauklus įprotis, kurį pasiūlė mentorius. Po kiekvieno svarbaus sprendimo, prieš sužinant rezultatą, jis paprasta kalba užsirašydavo, ko tikisi, kad atsitiks, ir tikras priežastis kodėl. Po kelių mėnesių jis priversdavo save perskaityti savo paties prognozes. Matydamas savo argumentavimą šaltai išdėstytą popieriuje, jis lėtai jį atvėsino iš aklo instinkto į kažką, ką iš tiesų galėjo apžiūrėti ir kuo suabejoti. Jis ėmė pastebėti, realiu laiku, skirtumą tarp tikro įžvalgos signalo ir šilto, viliojančio kažkieno charizmos traukimo. Jo vidinei akiai nebuvo suteiktos naujos galios. Jai tiesiog, pirmą kartą, buvo įteiktas veidrodis.
Trečioji akis aštrinama tyla, o ne pastangomis, o tai priešinga tam, kaip įprastai bandome spręsti problemas. Jai reikia neskubrios erdvės savo tyliam integravimui atlikti, o būtent todėl tikra įžvalga taip dažnai ateina duše, einant pasivaikščioti arba akimirkomis prieš miegą, ir beveik niekada prie stalo, kur dėl jos įtempi ir spaudi. Tad palik tikrą vietą apmąstymams be jokios darbotvarkės. Sąžiningai užrašinėk savo intuicijas ir tikrink jas su tuo, kas iš tiesų atsitinka, kad laikui bėgant išmoktum, kuriais vidiniais signalais verta pasitikėti, ir kurie tėra užsimaskavusi baimė ar troškimas. Meditacija, kuri švelniai paguldo dėmesį prie antakio, gali pagilinti šį vidinės erdvės jausmą. Ajna spalva yra indigo, gilus mėlynai violetinis dangaus atspalvis paskutinėmis akimirkomis prieš naktį, ta valanda, kai pasaulis pagaliau tampa pakankamai tylus, kad jį būtų galima pamatyti visą.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“