Sahasrara, aukščiausias centras, susijęs su prasme, transcendencija ir priklausymo kažkam už savojo „aš“ ribų jausmu.
Yra akimirkų, kurios tiesiog netelpa į įprastą dieną. Stovint vienam po milžinišku žvaigždžių lauku, laikant naujagimį, sėdint skambančioje tyloje po to, kai pasibaigia gilios muzikos kūrinys, kelias sekundes jauti, kad esi dalis kažko kur kas didesnio nei tavo mažas, susirūpinęs, kasdienis „aš", ir kad tai visai ne gąsdina, o yra milžiniškas palengvėjimas. Tas jausmas, ryšio su visuma, prasmės, kuriai nereikia įrodinėjant priversti egzistuoti, yra tai, į ką rodo septintoji čakra. Sahasrara, „tūkstantžiedė", glūdi pačiame galvos vainike, ir ji yra mažiau vieta nei durys: taškas, kuriame asmeniška atsiveria į tai, kas visuotina.
Tai lengviausiai neteisingai suprantamas iš visų centrų, tad verta būti labai sąžiningam dėl jo nuo pat pradžių. Vainikinė čakra nereikalauja jokio konkretaus religinio tikėjimo, ir ji nepriklauso jokiai vienai tradicijai. Įsitikinęs ateistas, kuris pravirksta nežinodamas kodėl per simfoniją, ir vienuolis, ištirpęs tylioje maldoje, liečia tą patį žmogiškąjį gebėjimą: savitranscendencijos patirtį, trumpą iškėlimą iš mažo „aš" ir „mano" kalėjimo. Jos šaltinį gali vadinti Dievu, ar gamta, ar sąmone, ar visata, arba gali tiesiog palikti jį neįvardytą ir nepaaiškintą. Pati patirtis yra tikra ir patikima, nepriklausomai nuo metafizikos, kurią vėliau pasirenki ant jos pakabinti.
Kiekvienas centras po vainikiniu galiausiai yra apie savasties buvimo darbą: išgyvenimą, jautimą, veikimą, mylėjimą, raišką, supratimą. Vainikinė čakra yra apie tas akimirkas, kai savastis kuriam laikui nutyla ir jos vietoje pajaučiama kažkas didesnio. Psichologai, pavyzdžiui, Dacher Keltner ir Jonathan Haidt (2003), rašė apie baimingą pagarbą: tą specifinę emociją, kurią jaučiame esant dalykams, pakankamai milžiniškiems, kad pranoktų mūsų įprastą protinį rėmą: kalnų grandinei, didingai katedrai, gilaus laiko mastui. Paul Piff ir kolegų tyrimuose (2015) baiminga pagarba buvo linkusi leisti žmonėms pasijusti mažesniais, tačiau konstruktyvia prasme: mažiau susitelkusiais į save, dosnesniais ir labiau susijusiais su aplinkiniais žmonėmis. Daugeliui žmonių šis laikinas ego susitraukimas atveria duris į paprastą žmogišką gerumą.
Tai tikra vainikinės čakros dovana ir jos faktinis tikslas, kuris taip dažnai neteisingai perskaitomas. Jis nėra padėti tau pabėgti nuo pasaulio. Jis yra grąžinti tave į pasaulį lengvesnį ir malonesnį nei jį palikai, prisiminus, kaulais, o ne įsitikinimais, kad esi maža ir laikina dalis didžiulės ir stulbinančios visumos.
Užblokuota vainikinė čakra sukuria plokščią pasaulį: kompetentingą gavimo ir leidimo gyvenimą, kuriame niekas nieko nereiškia už savęs paties ribų, kur sąžiningas klausimas „kokia visa to prasmė?" neturi prieinamo atsakymo ir, dar blogiau, net neleidžiama jo paklausti garsiai. Tai tyli, įprasta ir didžia dalimi nematoma kančios rūšis, gyvenimas, pilnas veiklos ir tuščias prasmės. Joje esantys žmonės dažnai negali įvardyti, kas negerai, tik kad kažko esminio, atrodo, trūksta.
Pernelyg aktyvi vainikinė čakra yra priešingi spąstai, ir tai labai tikras pavojus bet kuriame dvasiniame kelyje: žmogus, taip užburtas transcendencijos ir vienovės, kad tyliai apleidžia žemę po savo kojomis. Jis plūduriuoja kilniose sąvokose, kol jo santykiai eižėja, sąskaitos lieka neapmokėtos, o kūnas ir kasdienės pareigos byra į netvarką. Tai kartais vadinama dvasiniu apėjimu, aukštybių naudojimu kaip būdu išvengti kantraus įprasto gyvenimo namų darbo. Iš tiesų atvira vainikinė čakra daro priešingai. Ji neiškelia tavęs iš gyvenimo. Ji nuleidžia tave atgal į jį labiau dabar esantį, labiau įsitraukusį ir labiau pajėgų mylėti konkrečius, paprastus žmones, kurie iš tiesų yra prieš tave.
Po rimtos ligos Margit pamatė, kad jos senieji siekiai tyliai ir visiškai prarado savo galią jai. Paaukštinimas, didesnis namas, ilgai puoselėti planai, niekas iš to nebejautė esąs esmė. Kurį laiką ji šį ištuštėjimą klaidingai laikė depresija ir nerimastingai laukė, kol jis praeis. Kas tai iš tiesų buvo, ji suprato tik lėtai, buvo atsivėrusi vainikinė čakra: priverstinė, nepageidaujama ir galiausiai pertvarkanti laikinumo pamoka, kuri plačiai praplėšė jos įprastą rėmą ir įleido kažką kur kas platesnio. Ji netapo religinga ir prie nieko neprisijungė. Ji tapo, jos pačios paprastais žodžiais, „mažiau užimta ir kur kas labiau apstulbusi". Ji išlaikė savo darbą ir didžiąją dalį savo įpročių, bet dabar laikė juos visus kur kas lengviau, tarsi pagaliau būtų prisiminusi, kad jie niekada nebuvo visa tai, kas ji buvo.
Vainikinės čakros negalima priversti ar užgrobti, ją galima tik kantriai pakviesti. Ji atsiveria tyloje, baimingoje pagarboje ir tikroje tarnystėje kitiems, bet kurioje praktikoje, kuri švelniai atleidžia gniaužiantį savasties įsikibimą. Tad praleisk neskubų laiką po atviru dangumi, kur daiktų mastas atlieka darbą už tave. Kartais pasėdėk tyloje nebandydamas iš jos išgauti nieko naudingo. Skirk visą savo dėmesį kažkam milžiniškam, didžiam menui, giliai muzikai, gyvam gamtos pasauliui, arba tiesiog paprastam, bedugniam buvimo gyvam ir suvokiančiam apskritai keistumui. Sahasraros spalva yra violetinė arba grynai balta, ir vienintelė teisinga laikysena jos atžvilgiu yra ne grumtynės ar griebimas, o atvirumas, tylus, nuolankus pasiryžimas nustebti prasme tą akimirką, kurią ji pasirenka atvykti.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“