Kodėl vidinio augimo tikslas yra ne sunaikinti ego, o pasodinti jį atgal į jam priklausančią mažesnę kėdę.
Mažai kuris žodis dvasiniame pokalbyje vartojamas taip klaidingai kaip „ego“. Žmonės kalba apie jo žudymą, tirpdymą, peržengimą, tarsi „aš“ būtų priešas, kurį reikia nugalėti. Tai nesusipratimas, darantis tikrą žalą. Negali funkcionuoti be ego, ir nenorėtum. Darbas yra ne sunaikinimas. Tai ego pasodinimas atgal į jam priklausančią mažesnę kėdę.
Kasdienėje dvasinėje kalboje „ego“ reiškia aroganciją. Psichologijoje jis reiškia kažką neutralesnio ir naudingesnio: tą tavęs dalį, kuri organizuoja kasdienį gyvenimą, vadybininką, kuris atsimena tavo vardą, apmoka sąskaitas, saugo tave eisme ir atskiria tave nuo likusio pasaulio. Sveikas ego nėra nuodėmė. Tai išgyvenimo įrankis, kaip imuninė sistema ar pusiausvyros jausmas.
Bėda prasideda, kai vadybininkas pamiršta esąs tik vadybininkas ir ima tikėti esąs visa kompanija. Kai ego apsirinka save laikydamas visu tuo, kas esi, gyvenimas susiaurėja iki nuolatinės įvaizdžio gynybos: būti teisiam, gerai atrodyti, niekada neprarasti veido.
Carlas Jungas nubrėžė skirtumą, kuris tyliai suformavo šiuolaikinį dvasingumą. Mažąja „a“ raide žymėtą „aš“ jis vartojo ego, kasdieniam „aš“, o didžiąja „A“ raide žymimą „Aš“ kažkam didesniam, visai psichikai, įskaitant viską, ko dar nesupratai sąmoningai. Aš, jo paveiksle, yra visos asmenybės centras, o ego tėra budrios sąmonės centras, ryškus žibintas viename kur kas didesnio namo kambaryje.
Daugelis dvasinių tradicijų aprašo panašų sluoksniavimą. Po užimtu, besiginančiu vadybininku yra ramesnis pagrindas, kuriam nereikia laimėti, kuris gali stebėti kylančią stiprią emociją netapdamas ja. Tą pagrindą palieti tarpelyje tarp provokacijos ir tavo reakcijos, tą akimirką, kai pastebi, kad pyksti, užuot tiesiog pykęs.
Pagalvok apie Leną, kuri visą savo vertę pririšo prie karjeros. Kai paaukštinimas atiteko kitam, tai nepasijuto kaip nesėkmė, tai pasijuto kaip sunaikinimas, nes jos ego titulas buvo ji pati. Pokalbio metu ji suprato kažką paprasto, bet išlaisvinančio: ta jos dalis, kuri buvo sugniuždyta, buvo vadybininkas, pasibaisėjęs prarasti savo istoriją. Bet ta jos dalis, kuri galėjo pastebėti sugniuždymą, buvo tvirtesnė, senesnė ir titulo nepaliesta. Ji nenustojo rūpintis savo darbu. Ji nustojo leisti vienam nusivylimui apibrėžti visą ją.
Brandus tikslas, taigi, nėra tuštuma be ego. Žmogus be ego negali sumokėti nuomos ar nustatyti ribos. Tikslas yra ego, kuris žino savo vietą: kompetentingas, naudingas, bet nebe tavo vidinio gyvenimo diktatorius. Kai vadybininkas atsiskaito kažkam išmintingesniam, sprendimai tampa švaresni, kritika gelia mažiau, ir gali pralaimėti ginčą neprarasdamas savęs.
Tai subtilus, visą gyvenimą trunkantis darbas, ir jis linkęs gilėti būtent su tomis praktikomis, kurias aprašo kiti straipsniai, ramiu sėdėjimu, proto stebėjimu, savo paties reakcijų sutikimu su sąžiningumu.
Ego yra be galo gudrus, ir vienas mėgstamiausių jo triukų yra apsivilkti dvasiniais drabužiais. Tai kartais vadinama dvasiniu apėjimu: augimo ir nušvitimo kalbos naudojimu vengti būtent to darbo, kurį teigia darąs. Žmogus, skelbiantis esąs „virš pykčio“, kol tyliai verda iš pykčio. Ieškotojas, kolekcionuojantis rekolekcijas ir titulus taip, kaip kiti kolekcionuoja automobilius, maitindamas tą patį statuso alkį šventesne etikete. Čia ego visai nesusitraukė; jis tiesiog išmoko save vadinti siela.
Įspėjamasis ženklas yra subtilus. Tikras vidinis augimas linkęs žmogų padaryti paprastesnį, kantresnį, malonesnį būti šalia. Ego, apsirengęs dvasingumu, linkęs žmogų priversti jaustis ypatingu, atskiru, šiek tiek virš kitų. Jei praktika tave tyliai pučia, o ne minkština, vadybininkas užgrobė šventyklą.
Pagalvok apie Danielių, kuris dvejus metus praleido giliai medituodamas ir ėmė jausti pakilęs virš smulkmeniškų žmogiškų rūpesčių. Jis buvo ramus, giedras ir vis nepakeliamesnis savo šeimai, kuri jautėsi smerkiama jo paties ramybe. Jo proveržis buvo ne daugiau meditacijos, o tiesmukas sesers komentaras: „Tu ne ramus, tavęs čia nėra.“ Jis suprato, kad jo giedra tapo slėptuve, būdu ego išvengti netvarkingo, žemiško artumo, jaučiantis dėl to pranašesniam. Tikras nuolankumas prasidėjo tą dieną, kai jis leido sau vėl būti paprastu, klystančiu žmogumi.
Kitą kartą, kai pajusi karštą grėsmės blyksnį, stabtelėk ir užduok vieną klausimą: kas čia jaučia grėsmę? Dažnai atsakymas yra ego, ginantis įvaizdį, o ne tavo tikras saugumas ar vertė. Tai įvardijus, net tyliai, sukuriamas mažas tarpelis. Tame tarpelyje gyvena tavo laisvė. Praktikuojamas mėnesių mėnesius, šis vienas klausimas atlaisvina vadybininko gniaužtą ir leidžia didesniam Aš tarti žodį.
Tu nesistengi tapti niekuo. Tu stengiesi nustoti būti tik mažiausia kažko versija.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“