Kaip ankstyviausiuose santykiuose išmokti modeliai tyliai valdo mūsų suaugusiųjų gyvenimą ir kaip šias įsišaknijusias nuostatas galima švelniai ir tikrai pakeisti.
Dar gerokai prieš tai, kol galėjote ištarti vienintelį žodį, jau mokėtės svarbiausios savo gyvenimo pamokos: ar pasaulis yra saugi vieta, ir ar žmonėmis jame galima pasitikėti, kad jie ateis, kai jų prireiks. Tas ankstyvas, bežodis mokymasis, įrašytas į jus pačiais pirmaisiais metais per nesuskaičiuojamas mažas akimirkas su jus prižiūrinčiais žmonėmis, paklojo savotišką artumo brėžinį, kurį dauguma mūsų nešamės, beveik visiškai netyrinėtą, į kiekvieną suaugusiojo santykį, kokį tik kada turime. Šio brėžinio, kurį psichologai vadina prieraišumu, supratimas yra vienas tikrai transformuojančių dalykų, kurį žmogus gali padaryti vidiniame kelyje, nes daug to, kas atrodo tiesiog „toks jau aš esu“, pasirodo esą tai, koks kažkada turėjote būti.
Prieraišumo tyrimai, kuriuos pradėjo psichologas Johnas Bowlby ir raidos tyrėja Mary Ainsworth, nustatė, kad mūsų ankstyviausių ryšių kokybė linkusi formuoti pasikartojantį santykiavimo stilių. Kai vaiko poreikiai patenkinami su pagrįstu nuoseklumu ir šiluma, jis linkęs išsiugdyti tai, kas vadinama saugiu prieraišumu: gilų, dažnai neištartą pasitikėjimą, kad artumas yra saugus, kad jis vertas meilės ir kad kitais paprastai galima pasitikėti. Tačiau kai tie ankstyvieji poreikiai buvo tenkinami nepatikimai, arba ignoruojami, arba kartais sutinkami pykčiu ar baime, besivystantis vaikas prisitaiko, kad susidorotų, ir tie nuostabūs vaikystės prisitaikymai sukietėja į suaugusiojo raštus.
Vienas žmogus išmoksta įsikibti ir nerimastingai stebėti savo santykius, mirtinai bijodamas apleidimo, nes meilė vaikystėje buvo nenuspėjama ir teko jos beviltiškai vytis. Kitas išmoksta visiškai vengti artumo ir branginti aršų savarankiškumą, nes priklausymas nuo kitų kadaise vedė tik į nusivylimą, ir todėl žmonių poreikis ėmė atrodyti pavojingas. Šie stiliai, dažnai vadinami nerimastingu ir vengiančiu, nėra charakterio ydos. Tai protingos, apsauginės mažo vaiko strategijos, dedančios visas pastangas, kad išliktų saugus ir susijęs tame konkrečiame pasaulyje, kuris jam buvo duotas.
Šitai verta suprasti todėl, kad šie seni raštai tyliai veikia mūsų suaugusiųjų gyvenimo fone, formuodami tai, kas mus traukia, kaip reaguojame į konfliktą ir ką giliai viduje tikime apie tai, ar esame verti meilės. Nerimastingai prisirišęs suaugęs žmogus gali užtvindyti naują santykį poreikiu ir kiekviename pavėluotame atsakyme įžvelgti katastrofą. Vengiantis suaugęs gali pajusti galingą norą atsitraukti būtent tada, kai viskas tampa artima ir gera, suprasdamas intymumo nejaukumą kaip ženklą, kad kažkas negerai. Du žmonės su priešingais stiliais gali užstrigti varginančiame šokyje, vienas vejasi, kitas traukiasi, kiekvienas nesąmoningai paliesdamas seniausią kito žaizdą. Aiškiai pamatyti šį raštą, pirmą kartą, yra išsilaisvinimo nuo jo pradžia.
Markusas negalėjo suprasti, kodėl sugriauna kiekvieną gerą santykį, kokį tik randa. Vos partneriui tampant tikrai atsidavusiam ir patikimam, jame kildavo šaltas nerimas, ir jis rasdavo priežasčių pasitraukti. Terapijoje jis atsekė šį raštą atgal į vaikystę su mylinčiu, bet nenuspėjamu tėvu, kur jis labai jaunas išmoko, kad priklausyti nuo kažko yra greičiausias kelias būti nuviltam. Jo suaugusysis „aš“ vis dar ištikimai saugojo tą mažą berniuką, atsisakydamas ko nors poreikio. Tai įvardijus jis akimirksniu nepasveiko, bet viskas pasikeitė. Kitą kartą iškilus šaltam norui bėgti, jis galėjo atpažinti tai, kas tai iš tiesų buvo, senas pavojaus signalas, o ne dabarties tiesa, ir pirmą kartą galėjo pasirinkti likti. Šis vidinis mechanizmas neišnyko, bet jis nebebuvo tiesiog jam paklusnus.
Tikrai viltingas dalykas, patvirtintas daugybės tyrimų, yra tas, kad prieraišumo raštai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Psichologai kalba apie užsidirbtą saugų prieraišumą, gerai dokumentuotą faktą, kad žmonės gali ir iš tiesų juda link saugumo vėliau gyvenime, net po sunkios pradžios. Tai vyksta iš dalies per santykius, su pastoviu, patikimu partneriu ar draugu, kuris švelniai paneigia seną apleidimo ar nusivylimo lūkestį, ir iš dalies per vidinį darbą: pradedant suprasti savo paties raštą su užuojauta, o ne su gėda, mokantis nuraminti savo nervų sistemą ir pamažu išdrįstant rizikuoti būtent tuo artumu, kuris kadaise atrodė nesaugus. Daug širdies dvasinio darbo, užuojautos sau ugdymas, drąsa likti atviram, kantrus senų gynybų suminkštinimas, paprastesne klinikine kalba yra būtent šis darbas judant link saugaus prieraišumo. Jūs nesate įstrigę su brėžiniu, kuris jums buvo įteiktas. Su laiku, sąmoningumu ir tinkamais santykiais jis tikrai gali būti perbraižytas.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“