Kodėl prasmės pojūtis yra vienas giliausių žmogaus poreikių, ką atskleidžia tikslo mokslas ir filosofija, ir kaip prasmė randama, o ne tiesiog duodama.
Žmogus gali ištverti beveik neįsivaizduojamus sunkumus, jei tiki, kad jo kančia ir gyvenimas kažką reiškia, ir gali būti sunaikintas santykinio komforto, jei jaučia, kad jo egzistencija beprasmė. Tai vienas giliausių ir keisčiausių faktų apie mūsų rūšį. Mes gyvename ne vien maistu ir saugumu; mes lygiai taip pat fundamentaliai trokštame jausmo, kad mūsų gyvenimas svarbus, kad jis įaustas į kažkokią didesnę istoriją ar tikslą. Prasmės paieška nėra prabanga filosofiškai nusiteikusiems. Tai pamatinis žmogaus poreikis, ir tai, kaip į jį atsakome, formuoja viską nuo kasdienės motyvacijos iki gebėjimo išgyventi pačius blogiausius dalykus, kuriuos gyvenimas gali atnešti.
Galingiausias liudijimas apie tai ateina iš vienos tamsiausių vietų žmonijos istorijoje. Psichiatras Viktoras Franklis išgyveno nacių koncentracijos stovyklas ir, iš jų išėjęs, parašė knygą „Žmogus ieško prasmės“, kuri padėjo milijonams. Jo pagrindinis pastebėjimas, padarytas beveik visiško siaubo apsuptyje, buvo tas, kad labiausiai linkę išgyventi kaliniai buvo nebūtinai fiziškai stipriausi, o tie, kurie laikėsi įsikibę kažkokios priežasties gyventi: mylimo žmogaus, prie kurio sugrįžti, neužbaigto darbo, prasmės, kurios sargybiniai negalėjo iš jų atimti. Iš to Franklis sukūrė ištisą terapijos mokyklą, paremtą idėja, kad pagrindinis žmogaus poreikis yra ne malonumas, kaip kai kurie teigė, ir ne galia, o valia prasmei. „Tas, kuris turi kodėl gyventi,“ rašė jis, cituodamas Nyčę, „gali pakelti beveik bet kokį kaip.“
Štai esminė ir išlaisvinanti įžvalga: prasmė nėra dalykas, kuris jums įteikiamas, ir ne vienas didingas atsakymas, kurį kartą atrandate ir laikote amžinai. Tai kažkas, ką aktyviai kuriate ir randate vėl ir vėl, gyvendami savo gyvenimą. Franklis siūlė, kad prasmę randame trimis pagrindiniais būdais: kažką kurdami arba dirbdami prasmingą darbą; mylėdami ir giliai jungdamiesi su kitais; ir, sunkiausiu būdu, per nuostatą, kurią pasirenkame neišvengiamos kančios atžvilgiu. Pastarasis yra radikaliausias. Net kai negalime pakeisti savo aplinkybių, mums lieka galutinė žmogaus laisvė pasirinkti savo atsaką, ir tame pasirinkime prasmę galima išplėšti net iš skausmo. Daugelis žmonių pasakoja, kad stiprus tikslo jausmas padeda jiems jaustis atsparesniems, o prasmės pojūtis gali būti stabilesnis pasitenkinimo šaltinis nei paprastas laimės siekis.
Yra svarbus paradoksas, vertas įvardyti. Prasmė ir tikslas patikimiausiai ateina ne tada, kai jų tiesiogiai vejamės dėl savęs, o kai pamirštame save tarnaudami kažkam ar kažkam už savęs ribų. Žmogus, be paliovos klausiantis „kas mane padarys laimingą ir suteiks pilnatvę?“, dažnai pamato, kad klausimas tolsta, kuo stipriau jį gaudo. Žmogus, įsigilinęs į rūpinimąsi kitais, į amato įvaldymą, į prisidėjimą prie kažko didesnio už save, vieną dieną pakelia akis ir randa, kad prasmė tyliai pripildė kambarį, kol jis buvo užsiėmęs. Tikslas dažnai yra atsidavimo šalutinis produktas, o ne prizas, laimėtas susitelkus į save.
Išėjęs į pensiją, Janošas paniro į gilią, beformę depresiją, kuri glumino jo šeimą. Jis buvo finansiškai pasiturintis, laisvas nuo įsipareigojimų ir, popieriuje, turėjo būti patenkintas. Tai, ką jis prarado pats to nesuvokdamas, buvo ne pajamos, o tikslas: kasdienis pojūtis, kad jo reikia, kad jo veiksmai kažkam svarbūs. Jo slegianti nuotaika ėmė keistis, kai jis ėmė savanoriauti vietos centre, mokydamas savo seno amato jaunus mokinius. Darbas nieko nemokėjo ir reikalavo iš jo labai daug. Jis taip pat grąžino jam tą vieną dalyką, kurio komfortas niekada negalėjo duoti, juntamą pojūtį, kad jo buvimas pasaulyje kažką keičia. Jam nereikėjo daugiau poilsio. Jam reikėjo būti svarbiam.
Jums nereikia vieno, dramatiško, didžiąja raide rašomo Tikslo, kad gyventumėte prasmingą gyvenimą, ir spaudimas tokį rasti pats gali tapti spąstais. Prasmė dažniausiai statoma tyliai, iš kasdienių medžiagų: santykių, kuriuos rūpestingai puoselėjate, darbo, kurį dirbate gerai ir sąžiningai, reikalų, kuriems tarnaujate, grožio, kurį kuriate, kančios, kurią paverčiate užuojauta. Klauskite savęs ne didingo klausimo „kokia gyvenimo prasmė?“, o praktiško ir atsakomo: „kas suteikia mano gyvenimui prasmę čia, dabar?“ Sekite sąžiningus atsakymus, žmones, darbą ir vertybes, kurie jus tikrai jaudina, ir pamatysite, kad tikslo pojūtis nėra lobis, palaidotas kažkur toli, o kažkas, ką surenkate, diena po įprastos dienos, atsiduodami tam, ką mylite.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“