Kaip sunkūs jausmai, kai juos priimame užuot su jais kovoję, iš priešų gali virsti kuru.
Senieji alchemikai teigė galį šviną paversti auksu. Su metalu jiems tai niekada nepavyko, bet jie paliko galingą įvaizdį kažkam, ką galime padaryti su savo vidiniu gyvenimu: paimti sunkią, prastą baimės, sielvarto ir pykčio medžiagą ir paversti ją kažkuo vertingu. Paslaptis, pasirodo, yra priešingybė tam, ką dauguma bandome. Negalime jausmo perkeisti su juo kovodami. Perkeičiame jį jį sutikdami.
Susidūrę su skausminga emocija, dauguma žmonių griebiasi vieno iš dviejų įrankių, ir abu tyliai žlunga.
Pirmasis yra slopinimas: nustumk žemyn, blaškykis, apsimesk esąs gerai. Tai veikia vienai popietei ir žlunga per gyvenimą. Po vandeniu laikomos emocijos nenuskęsta; jos laukia ir sruvena pro šoną kaip įtampa, dirglumas ar plokščias bukumas, prigesinantis ir gerus jausmus.
Antrasis yra priešingybė: visiškas susitapatinimas. Tu tampi pykčiu, tu esi sielvartas, tu leidi jam užtvindyti kiekvieną kambarį ir lemti kiekvieną sprendimą. Tai jaučiasi sąžiningai, bet yra lygiai tokie patys spąstai, nes dabar jausmas valdo reginį.
Alchemija gyvena tarp šių dviejų, laikysenoje, kurią tradicijos vadina liudijimu, o psichologija priėmimu.
Poslinkis yra mažas ir milžiniškas: vietoj aš nerimauju pamėgink pastebiu, kad nerimas yra čia. Tas mažytis gramatikos pokytis sukuria plonytį tarpą tarp tavęs ir audros. Tu nebe visiškai jos viduje; tu esi tas, kuris ją suvokia. Iš to taško jausmą galima pilnai pajausti, kūne, jam tavęs nenušluojant.
Mokytoja Tara Brach sutinkančiąją šito pusę vadina radikaliu priėmimu: leidimu patirčiai būti tiksliai tokiai, kokia ji yra, ne todėl, kad jai pritari, o todėl, kad kova su realybe tik prideda antrą kančios strėlę ant pirmosios. Keista, bet tai, ką pilnai leidžiame, linkę suminkštėti. Tai, kam priešinamės, išlieka.
Sofija nešiojo sielvarto bangą po tėvo netekties ir tvarkėsi su ja taip, kaip daugelis mūsų, likdama nepaliaujamai užimta, kad jis niekada negalėtų jos pagauti. Jis vis tiek ją pagavo, išsekimu ir staigiomis ašaromis keistomis akimirkomis. Lūžio taškas buvo leidimas. Vieną vakarą ji nustojo bėgusi, atsisėdo ir leido sau tiesiog pajausti sielvartą kaip fizinį dalyką, svorį krūtinėje, gniaužimą gerklėje. Tai jos nesunaikino. Tai pratekėjo per ją kaip oras ir, gavęs laisvę būti, atlėgo. Meilė po sielvartu tapo kažkuo, ką ji galėjo neštis, o ne kažkuo, kas ją vejasi.
Štai dalis, dėl kurios tai yra alchemija, o ne vien susidorojimas. Sunkios emocijos, sutiktos sąžiningai, neša informaciją ir energiją. Pyktis dažnai rodo į peržengtą ribą. Baimė pažymi kažką, ką tau rūpi saugoti. Sielvartas yra kitas meilės veidas. Kai nustoji jas traktuoti kaip gedimus, kuriuos reikia nutildyti, jos tampa vedliais. Energija, ėjusi jų slopinimui, atlaisvinama gyvenimui.
Tai nėra leidimas veikti pagal kiekvieną impulsą. Pilnai pajausti pyktį skiriasi nuo šaukimo; iš tikrųjų žmogus, galintis jį švariai pajausti, paprastai yra mažiausiai linkęs būti jo valdomas.
Emocijos yra ne tik psichiniai įvykiai; jos yra fiziniai, ir kūnas atsimena tai, ką protas bando pamiršti. Baimė gyvena suspaustoje krūtinėje ir paviršiniame kvėpavime, sielvartas sunkioje gerklėje, gėda nore susitraukti į mažą. Kai atsisakome kažką pajausti, mes to neištriname, mes tai sandėliuojame, dažnai kaip lėtinę įtampą, kurią nustojame pastebėti, nes ji niekada nedingsta.
Štai kodėl vien bandymas vien protu išspręsti sunkią emociją dažnai žlunga. Gali puikiai suprasti, kodėl nerimauji, ir vis tiek jausti, kaip jis gniaužia tavo skrandį. Traumos tyrėjas Besselis van der Kolkas dešimtmečių darbą apibendrino viena fraze: kūnas mena viską. Praktinė pasekmė yra padrąsinanti. Kadangi jausmai yra fiziniai, juos galima sutikti fiziškai, per kvėpavimą, per švelnų judesį, per paprastą rankos uždėjimą ten, kur slypi pojūtis, ir leidimą jį pajausti. Dažnai kūnas paleidžia tai, ko besiginčijantis protas negalėjo.
Verta nubrėžti aiškią ribą, nes čia žmonės sunerimsta. Sutikti jausmą nėra tas pats, kas jam paklusti. Gali pilnai pajausti įniršio bangą, kūne, šešiasdešimt sekundžių, ir vis tiek pasirinkti nieko žiauraus nepasakyti. Iš tikrųjų tvarka svarbi: būtent nepajaustos, nepripažintos emocijos prasiveržia ir valdo mūsų elgesį. Tos, kurias iš tikrųjų sutikome, linkusios tyliai mus informuoti ir tada eiti toliau, kaip svečias, kurį pagaliau įleido, kuris pasakė savo žodį ir ramiai išėjo.
Kitą kartą, kai ateis sunkus jausmas, pamėgink paprastą seką. Įvardink jį: tai baimė. Surask jį kūne: kur jį jaučiu? Pakvėpuok su juo vieną minutę nebandydamas jo taisyti. Tada paklausk, į ką jis rodo. Tu nei nuolaidžiauji jausmui, nei jį tremi. Tu dirbi tylų, senovinį darbą, paversdamas šviną auksu, vieną sąžiningą akimirką po kitos.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“