Iš kur atsirado taro, kaip kortų žaidimas tapo okultizmo atgimimo įrankiu ir kaip naudoti kortas sąžiningai savirefleksijai, o ne spėjimams.
Nedaug daiktų apgaubta tokia paslaptimi kaip taro kaladė. Keisti piešiniai, apsiaustais apsigaubusios figūros, bokštai, mėnuliai ir skeletai tarsi žada slaptą žinojimą. Daugelis žmonių prie kortų artinasi su viltimi ir nerimu, pusiau tikėdamiesi, kad jos praneš, kas nutiks toliau. Ši kategorija žvelgia kitaip ir, mūsų manymu, naudingiau. Taro geriausia suprasti ne kaip krištolinį rutulį, rodantį nekintamą ateitį, o kaip veidrodį: turtingų, senų vaizdinių rinkinį, padedantį aiškiau pamatyti savo padėtį, jausmus ir pasirinkimus. Kad naudotum jį gerai, verta žinoti, iš kur jis iš tikrųjų atsirado.
Žaidimo kortos Europą pasiekė XIV amžiaus pabaigoje, greičiausiai per prekybą su islamo pasauliu. Šiaurės Italijos dvaruose, pirmoje XV amžiaus pusėje, kažkas prie įprastų keturių rūšių pridėjo penktą paveikslėlių kortų seriją. Šios kozirių kortos, vadintos trionfi, o vėliau tarocchi, vaizdavo alegorines figūras, pažįstamas bet kuriam to meto išsilavinusiam žmogui: dorybes, Popiežių, Imperatorių, Mirtį, Likimo Ratą, Saulę ir Mėnulį. Kai kurios gražiausios išlikusios kaladės, pavyzdžiui, nutapytos Milano Visconti ir Sforzų šeimoms, yra rankų darbo meno kūriniai. Maždaug tris šimtmečius šiomis kortomis buvo žaidžiamas kirčių žaidimas, panašiai kaip šiandien žaidžiamas bridžas, ir to žaidimo atmainos kai kuriose Europos vietose žaidžiamos iki šiol. Kiek leidžia spręsti istoriniai šaltiniai, niekas Renesanso Milane jomis neburdavo.
Lūžis įvyko XVIII amžiaus Prancūzijoje. 1781 metais mokslininkas Antoine'as Court de Gébelinas paskelbė, kad taro saugo prarastą senovės Egipto žynių išmintį. Jokių įrodymų jis neturėjo, ir istorikai šią idėją seniai atmetė, tačiau ji buvo nepaprastai įtakinga. Netrukus Paryžiaus okultistas, žinomas Etteillos vardu, išleido vieną pirmųjų kaladžių, sukurtų specialiai būrimui. XIX amžiuje Éliphas Lévi susiejo dvidešimt du kozirius su dvidešimt dviem hebrajų abėcėlės raidėmis ir kabala, o Londono Hermetinis Auksinės Aušros ordinas supynė taro su astrologija ir keturiais klasikiniais elementais. 1909 metais du šio rato nariai, rašytojas Arthuras Edwardas Waite'as ir dailininkė Pamela Colman Smith, išleido kaladę, kuri dabar dažniausiai vadinama Rider-Waite-Smith. Didžioji Smith naujovė buvo ta, kad kiekvienai kortai, ne tik koziriams, ji suteikė sceną su žmonėmis. Šis vienintelis sprendimas leido taro skaityti kaip istorijas, ir dauguma šiuolaikinių kaladžių iki šiol seka jos vaizdiniais.
Čia verta kalbėti tiesiai. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad taro kortos gali nuspėti ateitį ar atskleisti faktus, kurių skaitytojas kitaip negalėtų žinoti. Kortos sumaišomos atsitiktinai, o psichologai seniai aprašė, kaip lengvai bendruose teiginiuose randame asmeninę prasmę: šis polinkis dažnai vadinamas Barnumo arba Forerio efektu. Visa tai nereiškia, kad taro bevertis. Tai tiesiog keičia, kam jis tinka. Ryškus vaizdinys, padėtas šalia klausimo, veikia panašiai kaip geras pašnekovas: nutraukia įprastą minčių eigą, pasiūlo kampą, apie kurį negalvojai, ir kviečia pastebėti tai, ką jau jauti. Prasmė gimsta tavyje, o ne kartone, ir būtent todėl ji gali būti vertinga.
Agnė blaškėsi, ar priimti paaukštinimą, kuris reikštų persikraustymą į kitą miestą. Vieną vakarą ji ištraukė vieną kortą ir gavo Atsiskyrėlį, vienišą figūrą su žibintu kalnų take. Ji nepriėmė to kaip įsakymo. Vietoj to ji paklausė savęs, ką šis vaizdinys sujudina, ir netrukus jau rašė apie tai, kaip vieniša jautėsi po paskutinio persikraustymo ir kaip mažai jam buvo pasiruošusi. Korta nepasakė, ar važiuoti. Ji parodė tikrąjį klausimą, slypintį po paviršiumi, ir tas klausimas buvo visai ne apie darbą, o apie tai, kaip ji susikurs gyvenimą naujoje vietoje. Agnė paaukštinimą priėmė, ir šį kartą draugiškus ryšius planavo taip pat kruopščiai kaip baldus.
Jei į taro žiūri šia dvasia, padeda kelios paprastos nuostatos. Užduok atvirus klausimus, pavyzdžiui, „ką man reikia čia pamatyti?“, o ne „ar tai įvyks?“. Pastebėk savo pirmą emocinę reakciją į vaizdinį, dar prieš ieškodamas bet kokios reikšmės. Tradicines interpretacijas laikyk žodynu, o ne nuosprendžiu. Ir galutinį sprendimą tvirtai laikyk savo rankose. Dienos korta Dienos Patarime ir programėlės išklotimai sukurti būtent tokiai refleksijai. Naudojamos taip, kortos nustoja būti nerimastingu bandymu žvilgtelėti į rytdieną ir tampa švelnia kasdiene praktika sąžiningai pažvelgti į šiandieną.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“