Čiabuvių tautų žeme grįstos dvasinės tradicijos, jų gili ekologinė išmintis, ir kaip jas pagerbti jų nepasisavinant.
Dar gerokai prieš iškylant didžiosioms organizuotoms, tekstais grįstoms religijoms, ir gyvybingai bei atspariai tęsiantis iki pat šių dienų, pasaulio čiabuvių tautos laikėsi ir praktikavo dvasines tradicijas, įsišaknijusias ne knygose, šventyklose ar abstrakčiose doktrinose, o tiesiogiai pačioje gyvoje žemėje. Šios tradicijos yra milžiniškai, beveik svaiginančiai įvairios, apimančios kiekvieną apgyventą žemyną ir daugybę tūkstančių atskirų kultūrų bei kalbų, ir joks trumpas straipsnis niekada negalėtų apsimesti, kad atiduoda tikrą duoklę visam jų turtingumui ir įvairovei. Tačiau jos linkusios dalytis tam tikromis giliomis pamatinėmis intuicijomis, intuicijomis, kurias likęs šiuolaikinis pasaulis, gilėjančios ekologinės krizės gniaužtuose, tik dabar pradeda, lėtai ir skausmingai, mokytis iš naujo. Priartėti prie šios išminties reiškia susitikti su pamatiniu pasaulio matymo būdu, kuris galbūt yra vienas seniausių ir išmintingiausių, prieinamų visai mūsų rūšiai, ir būtent dėl to prie jo reikia artintis su ypatingu rūpestingumu ir ypatinga pagarba.
Pačioje daugumos čiabuvių pasaulėžiūrų širdyje slypi gilus ir struktūruojantis pojūtis, kad visas pasaulis yra tikrai gyvas, ir kad absoliučiai viskas jame yra glaudžiai susiję. Žemė, upės, gyvūnai, augalai, kalnai, vėjai ir protėviai suvokiami visiškai ne kaip negyvų, inertiškų išteklių rinkinys, kurį reikia išnaudoti, o kaip didžiulis gyvų giminaičių tinklas, kaip giminė, kaip šeima, kuriai turima tikrų ir privalomų pareigų. Daugelis tradicijų tiesiogiai kalba apie tai, kad visi dalykai yra susiję viename šventame gyvybės tinkle ar rate, taigi negailestingai pakenkti žemei tiesiogine prasme reiškia pakenkti sau, o paimti iš žemės bet ką reiškia užsitraukti tikrą ir šventą pareigą atsidėkoti ir nuoširdžiai padėkoti. Pats laikas labai dažnai suvokiamas ne kaip tiesi linija, nesustabdomai lekianti į priekį kažkokios ateities link, o kaip didelis besisukantis ratas, judantis su metų laikais ir kartomis. Visa tai sukuria dvasingumą, pamatiškai pastatytą aplink santykį ir abipusiškumą, kuriame pagrindinis klausimas niekada nėra siauras, individualus „kuo konkrečiai aš asmeniškai tikiu?“, o veikiau kur kas platesnis „kaip man gyventi teisingame ir darniame santykyje su visais savo giminaičiais?“
Tikrai sunku nepastebėti, kaip tiesiogiai ir kaip neatidėliotinai šis senovinis matymo būdas kalba į modernią ekologinę nelaimę, dabar vykstančią aplink mus. Kultūra, giliai patirianti žemę kaip gyvą giminaitį, kaip giminę, kuria reikia rūpintis ir kuriai atsakyti, tiesiog lengvai ar nerūpestingai jos nenusiaubia dėl trumpalaikio pelno. Šiandienos čiabuvių tautos, kurios kartu sudaro tik mažą bendros žmonijos populiacijos dalį, vis dėlto sergi ir saugo tikrai nuostabią dalį planetos likusios biologinės įvairovės, ryškus faktas, kuris toli gražu nėra koks nors atsitiktinumas. Jų sukauptos tradicinės žinios apie žemę, augalus, gyvūnus, ugnį, vandenį ir tikrai tvarų gyvenimą, sukauptos per nesuskaičiuojamas kantraus, artimo, tiesioginio dėmesio kartas, vis labiau pripažįstamos tiek mokslininkų, tiek gamtos apsaugos specialistų kaip kartu giliai įžvalgios ir neatidėliotinai, praktiškai svarbios mūsų bendram išgyvenimui. Pamatinė intuicija, kad mes, žmonės, galiausiai priklausome žemei, o ne tiesiog ją valdome, nėra, kaip taip ilgai arogantiškai buvo manoma, primityvi prietaringystė. Iš tiesų gali paaiškėti, kad tai būtent ta išmintis, nuo kurios dabar priklauso mūsų kolektyvinis išgyvenimas.
Markas visą gyvenimą gyveno mieste ir sąžiningai niekada beveik visiškai negalvojo apie gamtos pasaulį už jo ribų, ir jis praleido vieną ilgą sezoną savanoriaudamas gamtos apsaugos projekte, kuriam atsitiktinai vadovavo vietos čiabuvių bendruomenė. Tai, kas jį tikrai pakeitė per tuos mėnesius, buvo ne koks nors formalus mokymas ar paskaita, o paprasta praktika, kurią jis ėmė tyliai stebėti kasdien: prieš ką nors paimdami iš žemės, prieš derliaus nuėmimą ar kirtimą, bendruomenės vyresnieji sąmoningai stabtelėdavo, kad tiesiogiai jį pripažintų ir nuoširdžiai padėkotų, ir jie nuosekliai kalbėdavo apie upę ir aplinkinį mišką vardais, ir taip, kaip natūraliai kalbėtumei apie artimą ir gerbiamą šeimą. Jis pajuto, beveik nepaisydamas savo pradinio skepticizmo ir nejaukumo, kad pamažu ima tikrai jausti vietą aplink save kaip gyvą ir susijusią, o ne kaip vien dekoraciją ar kaip krūvą išnaudojamų išteklių. Sezono pabaigoje jis grįžo namo tyliai, bet iš esmės kitokiu žemės piliečiu, atsargesniu savo pasirinkimuose, dėkingesniu savo dėmesyje ir kur kas labiau sąmoningu, kad jis pats priklauso kažkam kur kas didesniam, ką visada tiesiog laikė savaime suprantamu dalyku.
Čia būtinas aiškus ir rimtas pagarbos žodis, ir jo negalima praleisti. Tai gyvos, kvėpuojančios tradicijos, priklausančios konkrečioms gyvoms tautoms, iš kurių daugybė kentėjo ir toliau kenčia milžiniškai nuo ilgo kolonizacijos smurto ir sistemingos jų žemių, vaikų ir kultūrų vagystės. Nerūpestingai išplėšti šventas ceremonijas, simbolius ar praktikas iš jų gyvo konteksto sau asmeniškai naudoti, arba, dar blogiau, komerciniam pelnui, yra tikra ir tęstinė žala, ir tai yra tiksli ir tikroji priešingybė tikrajai pagarbai, kurios šios tradicijos taip giliai nusipelno. Garbingas būdas mokytis iš šios išminties yra todėl ne imti, o klausytis: aktyviai palaikyti čiabuvių bendruomenes, jų teises ir jų kovas, mokytis tiesiogiai ir kantriai iš tų, kurie laisvai pasirenka mokyti, ir, svarbiausia, giliai įsisavinti pačią pamatinę išmintį, didžiąsias tarpusavio ryšio, abipusiškumo, dėkingumo ir privalomos atsakomybės gyvam pasauliui tiesas, o tada ištikimai ir konkrečiai gyventi tomis tiesomis savo paties konkrečiame gyvenime ir savo paties konkrečioje vietoje. Ta pamatinė išmintis yra tikra dovana, laisvai ir dosniai dovanojama mums visiems. Tačiau konkrečios šventos praktikos ir ceremonijos mums nepriklauso ir neturime teisės jų savintis.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“