Kas iš tiesų bendra pasaulio tradicijoms, kuo jos sąžiningai skiriasi ir kaip semtis iš jų kolektyvinės išminties jų nesuplojant į vienodą masę.
Dabar, kai kartu jau keliavome per didžiąsias tradicijas, Vedų ir budizmo, daoizmo ir jogos, mistinę širdį, plakančią Vakarų tikėjimuose, ir gilią, į žemę įsišaknijusią čiabuvių tautų išmintį, pagaliau iškyla labai natūralus ir labai senas klausimas. Ar visi šie tiesiog skirtingi takai, vingiuojantys į vieną ir tą patį kalną, ar jie iš tiesų, nesutaikomai yra visiškai skirtingi kalnai? Tai klausimas, vertas sėdėti su juo sąžiningai ir neskubant, nes abu lengvi, patogūs atsakymai pasirodo esą klaidingi, o sunkesnė tiesa, slypinti įtampoje tarp jų, yra kur kas naudingesnė ir kur kas įdomesnė nei bet kuris iš jų.
Pirmiausia, tikrosios konvergencijos, kurios yra ryškios, esmingos ir tikrai neatmestinos lengva ranka. Beveik visose didžiosiose tradicijose tam tikros gilios temos kartojasi su gana nuostabiu nuoseklumu. Beveik visos jos moko kažkokios užuojautos versijos ir pamatinės etikos elgtis su kitais taip, kaip pats norėtumei, kad su tavimi elgtųsi; vadinamoji aukso taisyklė pasirodo, visiškai savarankiškai, tradicijoje po tradicijos, kiekviename žemyne. Beveik visos jos aiškiai nurodo ego, gobšų, gynybinį, nuolat atskirą „aš“, kaip pagrindinę kliūtį, stovinčią tarp mūsų ir ramybės bei išminties, ir į jo laipsnišką suminkštinimą bei atleidimą kaip į tikrąsias duris į kažką kur kas didesnio. Beveik visos jos giliai vertina buvimą dabar, ištvermingą dėmesį ir kažkokią tikrą kontempliatyvios tylos ir ramybės formą. Ir beveik visos jos savaip aprašo gilesnę tikrovę ar paslėptą vienovę, slypinčią po įtemptu kasdienio gyvenimo paviršiumi, kartu su nuolatiniu pojūčiu, kad mes visi esame kur kas labiau susiję, vieni su kitais ir su visuma, nei paprastai sugebame pajusti. Šios bendros gijos yra visiškai tikros, ir pats jų egzistavimas stipriai leidžia manyti, kad skirtingos tradicijos kiekviena savo kalba atsiliepia į tuos pačius gilius ir nuolatinius žmogiškos būties bruožus.
Ir vis dėlto tikrai tingu ir tyliai nepagarbu tiesiog mostelėti ranka ir didingai pareikšti, kad visos religijos „iš tikrųjų giliai viduje yra tas pats dalykas.“ Jos nėra. Jos teikia iš tiesų skirtingus, o kartais ir tiesiogiai prieštaringus teiginius apie svarbiausius klausimus, kokie tik yra. Ar visko pagrinde yra asmeniškas Dievas, kuris tave pažįsta ir myli, kaip krikščionybės ir islamo plakančioje širdyje, ar galutinė tikrovė galiausiai beasmenė ir tuščia be „aš“, kaip didelėje budizmo dalyje? Ar individuali siela tęsiasi po mirties, ar reinkarnuojasi į naują gyvenimą, ar visiškai ištirpsta tarsi banga, sugrįžtanti į jūrą? Ar galutinis tikslas yra mylinti sąjunga su dieviškumu, ar visiškas išsilaisvinimas iš nesibaigiančio atgimimų rato, ar teisingas ir darnus santykis su gyva ir šventa žeme? Tai toli gražu ne menki vien žodyno skirtumai; tai tikri ir esminiai nesutarimai dėl pačios tikrovės prigimties, ir kiekviena tradicija apie juos mąstė su milžiniška gelme, griežtumu ir rūpestingumu daugybę šimtmečių. Nerūpestingai suplakti jas visas į vieną beskonį ir niekam neįžeidžiantį kokteilį galiausiai reiškia nepagerbti nė vienos iš jų ir visiškai prarasti tas tikslias, sunkiai iškovotas, savitas įžvalgas, kurias kiekviena siūlo iš savo unikalaus regėjimo kampo.
Po kelių neramių metų, ragaudamas po truputį visko, kas siūloma, Danielis susidėliojo sau miglotą ir malonų asmeninį dvasingumą, paviršutiniškai pasisemtą iš daugybės skirtingų šaltinių, bet į nė vieną iš jų taip ir neįsigilinusį. Jis patikimai guodė jį sunkiomis akimirkomis, bet nė karto iš tikrųjų jo nepakeitė jokiu ilgalaikiu būdu. Galiausiai, beveik iš nusivylimo, jis pasirinko sunkesnį kelią rimtai ir visiškai atsiduoti disciplinuotai vienos tradicijos praktikai, kartu rūpestingai laikydamas pagarbias, smalsias, atviras duris visoms kitoms. Jo dideliam nustebimui, tikrai giliai įsigilinus į vieną kelią, galiausiai jis sužinojo kur kas daugiau apie tikrąsias bendras gijas, nei visi jo neramaus slidinėjimo per daugelio paviršių metai kada nors buvo davę, būtent todėl, kad tik sekdamas vienu keliu pakankamai toli jis galiausiai atvyko, nutrintomis kojomis, į pačią teritoriją, kurią visi kiti keliai irgi kantriai aprašinėjo iš tolo. Tikra gelmė, kaip jis sužinojo sunkiu būdu, ir buvo tas tikras dalykas, kuris tyliai jungė tradicijas vieną su kita, ir tai buvo tas vienas esminis dalykas, kurio jo patogus dvasinis ragavimas nė karto nesugebėjo jam duoti.
Tikrai išmintinga laikysena pasaulio didžiosios išminties atžvilgiu yra todėl nei standus, baimingas išskirtinumas, kuris primygtinai teigia, kad galioti gali tik vienintelis kelias, nei tingus, sulyginantis reliatyvizmas, kuris ištirpdo jas visas į tą pačią miglotą ir beformę masę. Tai kažkas kur kas reiklesnio ir galiausiai kur kas labiau atlyginančio: gili ir aktyvi pagarba kiekvienos tradicijos visam vientisumui, sąžiningas ir nevengiantis pripažinimas, kad jos iš tiesų skiriasi tikrais ir svarbiais būdais, ir nuolankus, atviraširdis dėkingumas už tikras gijas, kuriomis jos vis dėlto taip aiškiai dalijasi. Praktiškai, kasdieniame gyvenime, daugumai žmonių labiausiai pasitarnauja gilus įsigilinimas į vieną kelią, tą, kuris autentiškai ir neabejotinai yra jų pačių dėl gimimo, dėl tvirto įsitikinimo ar dėl kažkokio nepaneigiamo vidinio potraukio, kartu visada likdami atviri ir pasiruošę mokytis iš kitų. Tikrą kalną įveiki galiausiai tik pasirinkdamas vieną tikrą taką ir iš tikrųjų juo užkopdamas iki pat viršaus, o niekada ne amžinai stovėdamas sustingęs prie papėdės, nerimastingai studijuodamas visus turimus žemėlapius iškart.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“