Anahata, centras, kuriame susitinka žemesnės ir aukštesnės čakros, valdantis meilę, užuojautą, gedulą ir drąsą likti atviram.
Yra priežastis, kodėl beveik kiekviena kultūra, savarankiškai, kalbėdama apie meilę rodo į krūtinę. Ketvirtoji čakra, Anahata, glūdi krūtinkaulio centre, ir tradiciniame žemėlapyje ji yra pagrindinė visos sistemos ašis. Po ja yra trys centrai, susiję su žemišku savasties reikalu: išgyvenimu, malonumu ir asmenine galia. Virš jos yra trys, susiję su oriniu raiškos, įžvalgos ir transcendencijos darbu. Širdis yra būtent ten, kur susitinka žemiška ir orinė. Viskas, kas kyla iš kūno, ir viskas, kas leidžiasi iš proto, turi pereiti per šią vieną sankryžą.
Vardas Anahata reiškia „neužgautas" – nuoroda į garsą, atsirandantį be dviejų daiktų susidūrimo, į toną, kuris tiesiog skamba pats iš savęs. Tai keistas ir gražus vaizdinys, ir jis rodo į kažką, ko širdies centras siekia: meilės, kuri nepriklauso nuo to, ar ji uždirbta, ar atsakyta, kuri yra mažiau sandoris ir labiau atvirumo savybė, kurią neši į pasaulį.
Sveikas širdies centras nėra tas, kuris nuolat, palaimingai atviras. Tai fantazija, ir varginanti, o jos vaikytis būtų be galo varginantis reikalas. Sveika širdis gali tinkamai atsiverti ir užsiverti, kaip ranka, kuri gali ir laikyti, ir paleisti. Tu neturi spinduliuoti besąlygiškos meilės priešiškam svetimam žmogui traukinyje. Bėda prasideda, kai širdis įstringa vienoje padėtyje.
Ji gali įstrigti uždaryta. Po pakankamai netekčių, atstūmimų ar išdavysčių širdis padaro protingą išvadą – kad atvirumas pavojingas – ir tyliai apsišarvuoja. Tai žmogus, kuris yra kompetentingas ir net iš išorės malonus, bet kažkaip nepasiekiamas, kuris visus laiko mandagiu ištiestos rankos atstumu. Šarvai atlieka savo darbą; jie užkerta kelią naujoms žaizdoms. Jie taip pat, lėtai ir nematomai, atima iš jo patį ryšį, kuris išgydytų senąsias.
Ji taip pat gali įstrigti atvira būdu, kuris visai nesveikas, ir tai atrodo kaip davimas, kol esi visiškai tuščias, mylėjimas be jokios ribos, savęs išliejimas į žmones, kurie tik ima. Mes linkę tai girti kaip pasiaukojimą. Dažniau tai yra širdis, veikianti be saulės rezginio po ja, meilė be savigarbos grindų, ant kurių stovėtų. Būtent todėl čakrų eilė yra svarbi ir nėra savavališka: prieš tai, kol tavo meilė bus dosni, o ne desperatiška, dovana, o ne maldavimas, tau reikia savo paties pastovios ugnies.
Šiuolaikiniai tyrimai ėmė tyrinėti tai, ką tradicija nujautė. Daugelis žmonių, kurie praktikuoja mylintį gerumą ir užuojautą, sąmoningai puoselėdami šiltą palankumą sau ir kitiems, apibūdina jaučiantys daugiau šilumos, teigiamų emocijų ir ryšio su kitais žmonėmis. Psichologė Barbara Fredrickson gerai žinomame tyrime nustatė, kad net trumpa kasdienė šilto jausmo kūrimo praktika palaipsniui plėtė žmonių vidinių išteklių pojūtį ir jų atsparumą sunkumams. Pasirodo, švelnumas nėra minkštas pasirinkimas žmonėms, kurie nepajėgia susidoroti su kietu pasauliu. Tai stiprybės forma, kurią galima treniruoti kaip ir bet kurią kitą.
Bet koks sąžiningas pasakojimas apie širdį turi palikti vietos gedului, nes šių dviejų atskirti negalima. Mylėti bet ką reiškia sutikti, kad vieną dieną tai prarasi. Širdies čakra yra ne tik apie ryšio šilumą, bet ir apie jo lūžimo skausmą, ir tai nėra priešybės; tai du to paties dalyko galai. Gedulas, kaip sakoma, yra tiesiog meilė, kuriai nebeliko kur eiti. Štai kodėl žmogus, kuris iš tiesų gedėjo ir vis dėlto pasirinko likti atviras, dažnai turi erdviausią širdį iš visų kambaryje esančiųjų. Jie tiksliai žino, kiek kainuoja atvirumas, jie sumokėjo tą kainą iki galo ir vis tiek jį pasirenka. Tai nėra naivumas. Tai priešingybė.
Po skyrybų Ingrid pastebėjo tapusi trapi su visais, greita rasti ydų ir lėta pasitikėti. Ji nenorėjo būti tokiu žmogumi, bet vien valios jėga sukūrė tik šilumos vaidinimą, kurio po juo nejautė. Tai, kas pagaliau ką nors pajudino, buvo mažas ir beveik gėdinga pripažinti. Kiekvieną rytą ji praleisdavo dvi minutes tyliai linkėdama gero keliems žmonėms, pradėdama, su tikru sunkumu, nuo savęs, paskui nuo savo vaikų, paskui, sunkiausiai iš visų, nuo savo buvusio vyro. Ji nieko nesitikėjo iš šio pratimo ir jausdavosi šiek tiek juokinga jį darydama. Po kelių savaičių ji pastebėjo, kad švelnėja kasdienėmis akimirkomis – švelnesnis tonas su lėtu kasininku, sprendimas neįgarsinti vieno priekaišto. Ji nebuvo viso ko atleidusi, ir to jai nereikėjo. Ji tiesiog vėl atvėrė vožtuvą, kuris buvo aklinai užrūdijęs, ir pasirodė, kad šiluma visą laiką laukė kitoje pusėje.
Širdies darbas yra drąsa kur kas labiau nei technika: pasiryžimas likti minkštam pasaulyje, kuris tyliai atlygina už šarvus. Praktikuok mažus dosnumus be auditorijos ir be pagyrimų. Leisk sau būti iš tikrųjų sujaudintam muzikos, grožio, kito žmogaus sėkmės, užuot lyginęs save su ja. Kvėpuodamas leisk įkvėpimui praplėsti tavo krūtinės centrą ir įsivaizduok, kad tas centras atsiveria vienu, įveikiamu laipsniu – ne nuverstas plačiai atvertas, tik pakankamai atviras. Anahatos spalva yra žalia, visų gyvų ir augančių dalykų spalva, ir šis vaizdas yra tikslus: kaip viskas, kas žalia, širdžiai reikia ir šviesos, ir vandens, ir ryšio šilumos, ir sąžiningo gedulo pripažinimo, kad ji augtų, o ne kietėtų.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“