Subtilūs ir dažni spąstai, kai dvasinės idėjos bei praktikos naudojamos sunkioms emocijoms ir neišspręstoms žaizdoms vengti, ir kaip praktikuoti neaplenkiant.
Iš visų dvasinio kelio spąstų vieni yra tokie dažni, tokie subtilūs ir taip gerai užmaskuoti, kad nusipelno atskiro straipsnio. Tai polinkis naudoti dvasines idėjas ir praktikas, dažnai visiškai to nesuvokiant, kaip būdą vengti susidurti su savo neišspręstomis emocinėmis žaizdomis, skausmingais jausmais ir sunkiu, netvarkingu buvimo žmogumi darbu. Psichologas Johnas Welwoodas davė tam vardą, kuris nuo tada plačiai prigijo: dvasinis aplenkimas. Sąžiningai jį įvardyti yra vienas svarbiausių brandos aktų bet kuriame tikrame kelyje, nes patys įrankiai, skirti mus išlaisvinti, gali tyliai tapti sudėtingiausiu vengimu iš visų.
Dvasinis aplenkimas dėvi išminties drabužius, ir būtent tai daro jį tokį sunkiai pastebimą. Tai naudojimas posakio „viskas vyksta dėl priežasties", kad išvengtum tikros netekties sielvarto. Tai siekimas „aš tau atleidžiu", prieš tai, kai sau leidai pajusti teisėtą skriaudimo pyktį. Tai slėpimasis už ramios atsiribojimo kaukės, nes tikras emocinis įsitraukimas atrodo per daug grėsmingas. Tai idėjos, kad „ego yra iliuzija", naudojimas, kad išvengtum sunkaus darbo iš tikrųjų gydyti sužeistą savasties pojūtį. Tai begalinis pozityvumas, kuris atsisako pripažinti tikrą skausmą, dvasinės sąvokos, panaudotos plaukioti virš žmogiškojo netvarkingumo, užuot per jį praėjus. Kiekvienu atveju tikra dvasinė tiesa yra netinkamai naudojama, paversta tarnauti ne realybės akistatai, o pabėgimui nuo jos.
Aplenkiame, nes būti žmogumi skaudu, o dvasingumas, nesuprastas, atrodo siūlo išėjimą. Susidurti su savo sielvartu, pykčiu, gėda, baime ir seniausiomis žaizdomis yra sunkus ir baugus darbas. Pažadas pranokti visa tai, pakilti virš netvarkos į ramybę ir šviesą, yra milžiniškai viliojantis. Bet žaizdos, su kuriomis atsisakome susidurti, neišnyksta, kai virš jų plaukiojame; jos tiesiog nueina į pogrindį ir valdo mūsų gyvenimus iš šešėlių, dažnai prasiverždamos būtent tuose žmonėse, kurie teigia esą labiausiai nušvitę. Tikros dvasinės tradicijos visada suprato, kad vienintelis kelias išsilaisvinti veda per patyrimą. Negali pranokti to, su kuo pirma nesusidūrei. Šviesa, kaip reikalavo psichologas Carlas Jungas, randama padarant tamsą sąmoningą, o ne įsivaizduojant ją išnykstant.
Po skausmingos artimos draugės išdavystės Anika metėsi į dvasinę praktiką, medituodama valandų valandas, nuolat kalbėdama apie atleidimą, priėmimą ir iliuzinę savasties prigimtį. Visiems aplinkiniams atrodė, kad ji su tuo susidoroja nepaprastai ramiai ir oriai. Iš tikrųjų ji tiesiog užkasė skaudulį ir įniršį po stora dvasinės kalbos antklode, ir po kelių mėnesių tai išplaukė į paviršių kaip slegianti, nepaaiškinama niūri nuotaika. Įžvalgi mokytoja švelniai nurodė, kad jos „atleidimas" praleido esminį žingsnį: ji niekada nesileido sau iš tikrųjų pajusti išdavystės pykčio ir sielvarto. Gijimas prasidėjo tik tada, kai ji nustojo naudoti dvasingumą plaukioti virš žaizdos ir pagaliau leido sau nusileisti į ją - pajusti įniršį, sielvartauti dėl draugystės, būti sąžiningai, nedvasiškai sužeistai. Tikras atleidimas atėjo vėliau, ir jis buvo tikras, nes buvo užsitarnautas, o ne suvaidintas.
Priešnuodis dvasiniam aplenkimui yra ne mažiau dvasingumo, o sąžiningesnė ir įžeminta jo rūšis. Tai pasiryžimas leisti savo praktikai nuvesti tave link sunkių jausmų, o ne aplink juos. Kai kyla skausminga emocija, brandus žingsnis yra ne iškart perrėminti ją į dvasinį priėmimą, o pirma pajusti ją pilnai, pagerbti, leisti jai pasakyti, ko jai reikia. Tikras priėmimas apima ir savo paties pykčio, sielvarto bei baimės priėmimą; tikras buvimas reiškia būti čia ir su sunkiais dalykais, o ne tik su palaimingais. Naudingas testas yra paprastas sąžiningumas: ar naudoju šią dvasinę idėją, kad giliau susidurčiau su savo gyvenimu, ar kad išvengčiau pajusti tai, ko nenoriu jausti? Giliausia dvasinė branda nėra ramus atsiribojimas nuo žmogiškojo skausmo. Tai gebėjimas būti visiškai, drąsiai žmogumi, laikant visa tai didesniame sąmoningume. Kelias niekada nebuvo skirtas būti pabėgimu nuo tavo žmogiškumo. Jis buvo skirtas būti pilniausiu įmanomu jo apkabinimu.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“