Ką Carlas Jungas vadino archetipais, kodėl tos pačios figūros kartojasi ir mituose, ir taro kortose, ir kaip darbas su jomis gali atverti duris į darbą su šešėliu.
Išmintingas senas vedlys, apgavikas, didžioji motina, iš namų išeinantis herojus: šios figūros pasirodo pasakose, religiniuose pasakojimuose, romanuose ir filmuose visame pasaulyje, jos sutinkamos ir taro kortose. Kodėl tie patys personažai vis sugrįžta? Įtakingiausią praėjusio amžiaus atsakymą pateikė šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas, o jo archetipų idėja yra vienas naudingiausių tiltų tarp simbolinio taro pasaulio ir praktinio savęs pažinimo darbo.
Jungas pradėjo kaip Sigmundo Freudo kolega, tačiau išsiskyrė su juo dėl pasąmonės prigimties. Freudas pasąmonę daugiausia laikė asmeninės, išstumtos medžiagos saugykla. Jungas sutiko, kad šis asmeninis sluoksnis egzistuoja, tačiau per savo pacientų sapnus, mitologijos studijas ir savo paties vidines patirtis įsitikino, kad yra gilesnis sluoksnis, bendras visiems žmonėms. Jį jis pavadino kolektyvine pasąmone. Jos turinys buvo ne konkretūs vaizdiniai, o paveldėti polinkiai kurti tam tikrų rūšių vaizdinius, ir juos jis pavadino archetipais. Šiuo požiūriu archetipas yra tarsi upės vaga: kiekviena kultūra ir kiekvienas žmogus ją pripildo skirtingo vandens, tačiau vagos forma bendra mums visiems. Tarp Jungo aprašytų archetipų yra Persona, kaukė, kurią rodome pasauliui; Šešėlis, tos mūsų dalys, kurias neigiame; Anima ir Animus, priešingos lyties vidinės figūros; ir Savastis, vientisumo vaizdinys psichikos centre.
Verta aiškiai pasakyti, kokia tai idėja. Jungo archetipai padarė milžinišką įtaką psichoterapijai, literatūros kritikai ir religijotyrai, tačiau teiginys, kad jie paveldimi, niekada nebuvo įrodytas taip, kaip tikrinamos mokslinės teorijos, ir daugelis psichologų jį laiko spekuliatyviu. Kad sąvoka būtų naudinga, nereikia priimti visos teorijos. Kaip būdas pastebėti pasikartojančius raštus pasakojimuose ir savo vidiniame gyvenime, ji veikia nepaprastai gerai.
Mitologas Josephas Campbellas Jungo idėjas perkėlė į garsų lyginamąjį veikalą „The Hero with a Thousand Faces“, išleistą 1949 metais. Jis teigė, kad labai skirtingų kultūrų herojų mitai seka panašiu raštu: kvietimas į nuotykį, žengimas į nežinomybę, išbandymai ir pagalbininkai, didysis išmėginimas ir grįžimas namo su kažkuo vertingu. Nesvarbu, ar kiekvienas mitas atitinka jo modelį, daugelis pasakotojų nuo tada jį naudoja sąmoningai. Šis raštas atrodo pažįstamas, nes atspindi tikrąją augimo formą: palikti tai, kas saugu, būti išbandytam ir sugrįžti pasikeitusiam.
Pats Jungas apie taro rašė labai nedaug, tačiau vėlesni skaitytojai jo idėjas laikė natūraliai tinkančiomis. Ypač Didysis Arkanas skaitomas kaip archetipų galerija. Kvailys yra nekaltas pradedantysis, Magas kūrybinė valia, Vyriausioji Žynė vidinis žinojimas, kurį Jungo sekėjai dažnai sieja su Anima, Imperatorė Didžioji Motina, Imperatorius tėvas ir valdovas, Atsiskyrėlis Išmintingas Senis, Velnias Šešėlio vaizdinys, o Pasaulis integruotos Savasties vaizdinys. Sutikdamas vieną iš šių kortų, sutinki figūrą, giliai įsišaknijusią žmogaus vaizduotėje, ir ji dažnai sujudina tavyje kažką dar prieš tau randant tam žodžių.
Rimą erzindavo Magas kiekvieną kartą, kai pasirodydavo jos skaitymuose. Jis jai atrodė pagyrūniškas, pernelyg savimi pasitikintis. Kai ji tyrinėjo šią reakciją savo dienoraštyje, pasitelkdama kažką artimo tam, ką Jungas vadino aktyviąja vaizduote, ji įsivaizdavo pokalbį su šia figūra. Jos nuostabai, figūra paklausė, kodėl ji niekada neleidžia sau prisiimti nuopelnų už jokius pasiekimus. Rima atpažino visą gyvenimą trukusį įprotį save mažinti. Korta nepasakė jai nieko naujo; ji suteikė veidą jos daliai, kurią ji buvo nustūmusi šalin.
Ta susierzinimo akimirka yra durys į šešėlio darbą. Figūros, kurios mus labiausiai erzina, gąsdina ar žavi, dažnai neša savybes, kurių esame išsižadėję. Taro siūlo švelnų būdą su jomis susitikti: pastebėk, kurias kortas myli, o kurių vengi, ir paklausk, ką kiekviena iš jų galėtų tau parodyti apie tave patį. Šios bibliotekos straipsnis „Šešėlio darbas: paslėptasis aš“ šią temą plėtoja toliau. Jei darbas su vidine medžiaga kada nors sukelia užliejančius jausmus ar senas traumas, išmintingiau tęsti su kvalifikuotu terapeutu, o ne vienam.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“