Japoniškas jautrumas, randantis grožį tame, kas nudėvėta, neužbaigta ir praeina: nuo įskilusio arbatos dubenėlio iki švelnesnio santykio su savo paties trūkumais.
Įsivaizduok arbatos dubenėlį. Jis šiek tiek kreivas, glazūra nutekėjusi netolygiai, o plona įskila per jo šoną užtaisyta aukso siūle. Pagal fabrikinio porceliano standartus tai nevykęs dirbinys. Tačiau Japonijoje toks dubenėlis gali būti brangiai saugomas kartų kartas, būtent dėl savo netaisyklingumo ir jame įrašytos istorijos. Jautrumas, kuris čia mato grožį, vadinamas wabi-sabi. Kaip žinoma, jį apibrėžti sunku, ir patys japonai dažnai sako, kad jį geriau jausti nei aiškinti, tačiau jis siūlo kažką, ko daugeliui mūsų labai reikia: būdą žvelgti į netobulą pasaulį ir netobulą save be paniekos.
Abi šio žodžių junginio pusės iš pradžių reiškė visai skirtingus dalykus. Wabi kadaise buvo siejamas su vienatve ir skurdu gyvenant toli nuo visuomenės, tačiau ilgainiui ėmė reikšti tylų, pasirinktą paprastumą, kaimiško ir santūraus grožį. Sabi kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio vysti ar senti, ir įvardija grožį, kurį palieka laikas: patiną, rūdis, samanas ant akmens, nutrintą dažnai naudojamo įrankio rankeną. Kartu jie apibūdina vertinimą to, kas kuklu, nudėvėta ir neužbaigta. Po abiem glūdi budistinis mokymas, kad visi daiktai laikini. Wabi-sabi šiai tiesai nesipriešina. Jis randa joje švelnumo, panašiai kaip Japonijoje vyšnių žiedai mylimi iš dalies todėl, kad taip greitai nukrinta.
Aiškiausią formą wabi-sabi įgijo japonų arbatos ceremonijoje. XVI amžiuje arbatos meistras Sen no Rikyu, remdamasis ankstesniais mokytojais, nusigręžė nuo brangios importuotos kiniškos keramikos ir pirmenybę teikė paprastiems, netaisyklingiems, vietoje pagamintiems dubenėliams. Jo arbatos kambariai buvo mažyčiai ir kaimiški, su žema įėjimo anga, pro kurią kiekvienas svečias, nesvarbu, kokio rango, turėdavo įeiti nusilenkęs. Apie jį dažnai pasakojama istorija: kartą jis paprašė sūnaus prieš atvykstant svečiams sutvarkyti sodą. Sūnus šlavė tol, kol neliko nė vieno lapo. Rikyu pažvelgė į nepriekaištingai švarų taką, tada papurtė klevą, kad keli lapai nusklęstų žemyn. Dabar, pasakė jis, viskas paruošta. Giminingas kintsugi amatas, kai sudužusi keramika taisoma laku, apibarstytu auksu, neša tą pačią dvasią: lūžis neslepiamas, jis tampa daikto istorijos dalimi.
Marta po sunkių metų ėmėsi keramikos, tikėdamasi kažko raminančio. Vietoj to keramika ją siutino. Jos dubenėliai išeidavo nelygūs, glazūra susikaupdavo balutėmis, ir kiekvieną dirbinį ji lygino su nepriekaištingais socialiniuose tinkluose. Mokytoja paėmė vieną iš Martos atmestų dubenėlių, lėtai jį pasuko ir parodė, kaip glazūra susirinko piršto atspaude, kurį Marta buvo palikusi prie krašto. Ta žymė, pasakė mokytoja, buvo vienintelis daiktas visame kambaryje, kurio niekas kitas nebūtų galėjęs padaryti. Marta nesiliovė stengtis tobulėti. Tačiau ji pradėjo laikyti lentyną su savo netobulais dubenėliais ir pastebėjo, kad naudojasi jais dažniau nei bet kuo, ką buvo nusipirkusi.
Čia verta būti atsargiems. Vakaruose wabi-sabi kartais buvo sumenkintas iki interjero dizaino mados, dirbtinai pasendintų baldų, parduodamų už didesnę kainą, o tokios knygos kaip trumpa 1994 metų Leonardo Koreno studija daugeliui skaitytojų pristatė šią idėją, nors negalėjo aprėpti jos visos. Tai taip pat nėra leidimas aplaidumui. Rikyu sodas buvo kruopščiai iššluotas prieš jam papurtant medį. Wabi-sabi yra grožis, kuris lieka, kai jau buvo skirta tikro rūpesčio, kai nustoji reikalauti, kad rūpestis baigtųsi tobulumu. Tiems, kurie kovoja su perfekcionizmu, šis skirtumas svarbus.
Kad praktikuotum tokį žvilgsnį, arbatinės nereikia. Pasirink vieną seną, nudėvėtą daiktą, kurį naudoji kasdien, ir įdėmiai į jį pažiūrėk, tarsi jis būtų muziejuje. Pastebėk naudojimo žymes. Zen sode pabandyk padėti akmenį šiek tiek ne centre ir palikti suvingiavusią grėblio liniją. Mandalų Kūrėjuje išsaugok piešinį, kurio simetrija ne visai tobula, ir paieškok, ką jis dėl to įgijo. Wabi-sabi nėra kažkas, ką pasieki vieną kartą; tai žvilgsnis, prie kurio grįžti, kaip ir prie bet kurios praktikos. Tada tą patį žvilgsnį švelniai nukreipk į save. Įskilimai nėra grožio priešingybė. Dažnai būtent pro juos jis ir matyti.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“