Kodėl kultūros visame pasaulyje vis piešia ratus aplink centrą: nuo tyčia nušluojamų Tibeto smėlio mandalų iki Carlo Jungo rytinių eskizų.
Paimk pieštuką ir nubrėžk apskritimą. Vidury padėk tašką. Beveik negalvodamas sukūrei vieną seniausių žmonijai žinomų vaizdinių. Mandala sanskritu reiškia ratą, o induizmo ir budizmo tradicijose taip vadinamas kruopščiai sutvarkytas kosmoso paveikslas, nupieštas aplink šventą centrą. Tačiau už jo slypintis impulsas kur kas platesnis nei bet kuri religija. Gotikinių katedrų rozetės, didysis išraižytas actekų Saulės akmuo, ratelių šokiai daugybėje liaudies tradicijų: vėl ir vėl, kai žmonės norėjo pavaizduoti tvarką, vientisumą ar šventumą, jie griebdavosi apskritimo su centru. Šis straipsnis atveria nedidelę seriją apie šventąjį meną ir sąmoningą žaidimą, ir jis prasideda nuo dviejų labai skirtingų būdų dirbti su šia forma bei nuo to, ką ji gali sąžiningai tau pasiūlyti.
Tibeto budizme vienuolių grupė gali praleisti kelias dienas ar net savaites kurdama vieną mandalą iš spalvoto smėlio. Jie dirba palinkę virš plokščios pakylos, iš siaurų metalinių piltuvėlių po kelis grūdelius išbarstydami smėlį, ir tobula simetrija aplink centrą kuria rūmus, vartus, lotoso žiedlapius ir dievybes. Piešinys nėra improvizuojamas; kiekvienas elementas atitinka tradicinį planą ir neša mokymą. Paskui, kai darbas baigtas ir apeigos atliktos, vienuoliai jį nušluoja. Spalvotas smėlis surenkamas į indą, o dažnai dalis jo palaiminimui supilama į upę ar upelį. Pirmą kartą tai stebintys lankytojai dažnai būna sukrėsti. Tiek rūpesčio, o paskui šluota tiesiai per vidurį. Tačiau būtent tai ir yra esmė. Smėlio mandala yra laikinumo pamoka, su kuria negali ginčytis: grožis gimsta, sulaukia visiško dėmesio ir paleidžiamas be prisirišimo.
Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas prie mandalos priėjo visai iš kitos pusės. Savo atsiminimuose „Memories, Dreams, Reflections“ jis aprašo laikotarpį apie 1918 ir 1919 metus, kai beveik kiekvieną rytą užrašų knygelėje nupiešdavo nedidelį apskritą piešinį. Jis pastebėjo, kad piešiniai kito kartu su jo vidine būsena, neramiomis dienomis buvo netvarkingi, ramesnėmis labiau subalansuoti, ir ėmė juos matyti kaip paveikslus psichikos, bandančios save sutvarkyti. Vėliau jis pastebėjo, kad kai kurie jo pacientai vidinių sukrėtimų laikotarpiais savaime pieša apskritus, centruotus vaizdinius, dažnai niekada negirdėję apie mandalas. Jungas mandalą aiškino kaip vaizdinį to, ką jis vadino Savastimi: visos asmenybės, sąmoningos ir nesąmoningos kartu, organizuotos aplink centrą. Nesvarbu, ar priimi visą jo teoriją, pastebėjimas stulbina. Kai gyvenimas atrodo išsibarstęs, daugelis žmonių instinktyviai piešia kažką su viduriu.
Jolanta, slaugytoja, dirbanti ilgas naktines pamainas, pastebėjo, kad grįžusi namo negali atsijungti. Mintyse ji vis iš naujo grįždavo į ligoninės skyrių. Draugė pasiūlė prieš miegą nupiešti mandalą, nieko ambicingo, tik apskritimą, centrą ir kokius tik raštus atneš ranka. Pirmosios buvo kreivos, ir ji vos nemetė. Tačiau ji laikė jas aplanke ir po mėnesio kai ką pastebėjo. Tomis naktimis, kai piešdavo, ji kažkur ties trečiuoju žiedlapių ratu nustodavo mintyse sukti praėjusią pamainą. Piešimas neišsprendė nieko, kas susiję su jos darbu. Jis suteikė jos dėmesiui lėtą, apibrėžtą vietą nusileisti, ir to pakako, kad miegas ateitų šiek tiek greičiau.
Čia verta būti sąžiningiems. Mandala neturi savos galios, ir nėra įrodymų, kad tam tikras raštas nukreipia energiją ar ką nors gydo. Nedideli spalvinimo ir struktūruotų raštų piešimo tyrimai rodo kuklesnį dalyką: susitelkęs, pasikartojantis, švelniai įtraukiantis darbas rankomis kai kuriems žmonėms gali trumpam sumažinti nerimą. Ramybė, regis, kyla iš dėmesio kokybės, o ne iš paties apskritimo. Tai nėra nusivylimas. Tai reiškia, kad praktika priklauso tau, o ne formai.
Tai gali išbandyti Mandalų Kūrėjuje. Kiekvienas tavo brūkšnys atspindimas aplink centrą keturiomis, šešiomis ar aštuoniomis kryptimis, todėl net nedrąsi linija tampa subalansuotos visumos dalimi. Pradėk nuo vidurio ir lėtai judėk į išorę, leisdamas kiekvienam žiedui atsiliepti į ankstesnį. Pastebėk, kada tavo mintys nuklysta, ir grįžk prie linijos po pirštu. Baigęs gali ją išsaugoti arba, Tibeto vienuolių dvasia, tiesiog išvalyti drobę ir paleisti. Bet kuriuo atveju tikroji mandala buvo dėmesys, kurį į ją atsinešei.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“