Kinų išmintis gyventi darnoje su natūralia dalykų tėkme ir gilus wu wei, veikimo be pastangų, paradoksas.
Jei budizmas kreipia aiškų ir pastovų žvilgsnį į proto veikimą, senovės Kinijos daoistinė tradicija kreipia švelnesnį, labiau šelmišką žvilgsnį į visą gamtą ir užduoda visiškai kitokį klausimą: ne kaip pabėgti nuo kančios, o kaip gyventi tikroje darnoje su tuo būdu, kuriuo dalykai iš tikrųjų juda ir skleidžiasi. Daoizmas gali atrodyti slidus ir sunkiai apčiuopiamas, kas, gana žaviai, ir yra pati jo esmė. Ir vis dėlto jo širdyje slypi viena tikrai praktiškiausių ir tyliai išlaisvinančių idėjų visame žmogaus dvasingume, gilus pataisymas, kurio mūsų besistengiančiai, gobšiai, nuolat išsekusiai šiuolaikinei kultūrai labai ir neatidėliotinai reikia išgirsti.
Tradicija daugiausia teka iš vienos plonos, senovinės ir nesibaigiamai perverstos knygelės, Dao De Dzing, priskiriamos galbūt legendiniam išminčiui Lao Dzė, ir iš žaismingų, paradoksalių, istorijų pripildytų filosofo Džuangdzė raštų. Pats Dao paprastai verčiamas tiesiog kaip „Kelias“, bet patys pirmieji Dao De Dzing eilučių žodžiai gudriai įspėja skaitytoją, kad Dao, kurį galima ištarti ar įvardyti, kaip tik ir nėra amžinasis, tikrasis Dao. Jis nurodo į gilų pamatinį visos visatos raštą ir tėkmę, didžiąją srovę, kuria natūraliai juda visi dalykai, vanduo, tekantis žemyn į jūrą, metų laikai, sukantys savo tvarka, medis, kantriai augantis link prieinamos šviesos. Tai kur kas mažiau dalykas, kuriuo reikia intelektualiai tikėti, nei būdas judėti per pasaulį, kurį reikia tiesiogiai jausti. Gyventi gerai, visame šiame požiūryje, reiškia išmokti suderinti save su ta natūralia srove, o ne nuolat, varginančiai kovoti prieš ją.
Pagrindinė praktika, jei toks tekantis dalykas apskritai gali būti vadinamas praktika, yra wu wei, frazė, dažniausiai verčiama kaip „nedarymas“ arba, kur kas geriau ir tiksliau, kaip „beastangis veiksmas.“ Svarbiausia, kad tai nereiškia pasyvumo, tingumo, fatalizmo ar tiesiog nieko nedarymo. Tai reiškia veikti tikroje sąsajoje su natūralia situacijos tėkme, o ne brutaliai save spaudžiant prieš ją, lygiai taip pat, kaip įgudęs plaukikas protingai dirba su galinga srove, o ne beprasmiškai blaškosi prieš ją, arba kaip meistras virėjas seka natūralų pluoštą ir paslėptus sąnarius to, ką pjauna, o ne aklai ir švaistūniškai kapoja kiaurai kietą kaulą. Wu wei yra subtilus gerai apskaičiuoto, tobulai be jėgos atlikto veiksmo menas, tokia tikra pastanga, kuri kažkaip iš viso nesijaučia kaip įtempimas, nes ji taip tiksliai ir protingai pritaikyta savo akimirkai. Ir mes visi jau intymiai pažįstame jos skausmingą priešingybę: kuo stipriau ir beviltiškiau gaudome miegą, tuo visiškiau jis nuo mūsų bėga; kuo įnirtingiau bandome per prievartą pagimdyti kūrybinę idėją, tuo labiau ji slepiasi. Daoizmas pateikia švelnią, radikalią mintį, kad nustebtinai didelė dalis gyvenimo iš tiesų veikia būtent šiuo paradoksaliu būdu.
Mei buvo nepailstanti, atkakliai tikslo siekianti moteris, kuri puolė kiekvieną savo gyvenimo problemą maksimalia jėga ir valia, ir tai pamažu, tyliai degino ją iš vidaus. Jos didžioji ir netikėta wu wei pamoka atėjo, iš visų neįtikėtiniausių vietų, iš sodininkystės. Ji metų metus užsispyrusiai kovojo su savo ūksmingu, drėgnu mažu žemės ploteliu, versdama ryškias, saulę mėgstančias gėles vysti ir žūti joje sezoną po varginančio sezono, įsitikinusi, kad problema yra jos pastangų trūkumas. Vieną išsekusį pavasarį, beveik pasiduodama, ji pagaliau sustojo ir vietoj to paklausė savęs, kas iš tiesų norėjo ten augti, ir pasodino papartius, minkštas žalias samanas ir šešėlį mėgstančius augalus, tinkamus realioms sąlygoms. Sodas suvešėjo, vešlus ir gražus, su mažyte buvusių pastangų dalele. Pamoka tyliai sekė ją pro sodo vartus ir į visą likusį gyvenimą: kad tikra išmintis dažnai slypi ne niūriai stumiant savo valią ant atkaklios situacijos, o aiškiai suvokiant jos tikrąją prigimtį ir tada įgudusiai bei mielai dirbant su ja. Ji toliau pasiekė kur kas daugiau ir kovojo prieš viską kur kas mažiau.
Jums nereikia priimti jokios konkrečios metafizikos ar tikėjimo sistemos, kad leistumėte daoizmo dvasiai tyliai suminkštinti ir paaštrinti visą jūsų gyvenimą. Pradėkite tiesiog pastebėdami konkrečias vietas, kur jūs spaudžiate dalykus, savo darbe, savo santykiuose, savo pačių užsispyrusiuose ir branginamuose planuose, ir tada švelniai paklauskite savęs, ar nebūtų būdo tekėti su realia situacija, o ne nesibaigiamai daužyti į ją galvą. Ugdykite retą kantrybę leisti kai kuriems dalykams subręsti ir ateiti savo natūraliu laiku. Išmokite vertinti paprastumą, spontaniškumą ir gilų, tylų intelektą, jau veikiantį gamtos pasaulyje. Senieji daoistų išminčiai niekada nebuvo tinginiai svajotojai ar pabėgėliai; jie buvo aštrūs ir kantrūs stebėtojai to, kaip dalykai iš tikrųjų pavyksta ir kaip jie iš tikrųjų žlunga. Jų vienintelė ilgaamžiškiausia įžvalga yra ta, kad upė galiausiai pasiekia jūrą ne grumdamasi ir kovodama, o tiesiog ištikimai sekdama žemės formą, ir kad žmogaus gyvenimas taip pat gali kur kas labiau rasti savo tikrąjį kelią išmintingai pasiduodamas, o ne aklai spausdamas.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“