Joga kaip senovinė, vientisa dvasinė sistema, kokia ji iš tiesų yra, ir Patandžalio aštuonios pakopos, iš kurių fizinės pozos yra tik viena.
Daugeliui žmonių šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje vienas žodis „joga“ akimirksniu prikelia labai konkretų vaizdą: tempimąsi ir balansavimą studijoje, susuktus kilimėlius, raštuotas tampres ir įspūdingai sudėtingas fizines pozas. Šis vaizdas nėra visai klaidingas, bet jis yra mažytis ir gana klaidinantis kažko tikrai milžiniško fragmentas. Fizinė praktika, kurią Vakarai taip uoliai perėmė, yra tik viena maža dalis vientisos, integruotos ir senovinės dvasinės filosofijos, kelis tūkstančius metų senumo, kurios tikrasis ir pirminis tikslas niekada nebuvo lankstus, fotogeniškas kūnas, o tylus, aiškus ir galiausiai išsilaisvinęs protas. Susitikti su visa joga, o ne tik su jos matomiausia pakopa, reiškia su tam tikra nuostaba atrasti, kad pozos, kurias visi žino, iš tiesų yra tik durys, atsiveriančios į kažką kur kas didesnio ir kur kas gilesnio.
Pats žodis joga kilęs iš senovės sanskrito šaknies, reiškiančios „pajungti“ arba „suvienyti“, ir ši šaknis tiesiogiai nurodo į giliausią tradicijos tikslą: individualaus „aš“ vienovę su kažkuo kur kas didesniu už jį patį ir kantrų neramaus, nuolat plepančio proto, kuris paprastai laiko mus nuo to atskirtus, nuraminimą. Maždaug prieš du tūkstančius metų išminčius Patandžalis surinko egzistuojančius išsklaidytus mokymus į vieną glaustą ir pamatinį tekstą, Jogos sutras, kuriame jis garsiai ir taupiai apibrėžė visą jogą iš esmės viena eilute kaip „proto svyravimų nuraminimą.“ Viskas kita visoje sistemoje, labai įskaitant kiekvieną atskirą fizinę pozą, galiausiai egzistuoja tam vienam pagrindiniam tikslui pasitarnauti. Joga, tinkamai ir visapusiškai suprasta, yra ne kas kita kaip vientisa ir sudėtinga technologija pačiai žmogaus sąmonei nuraminti, išryškinti ir galiausiai išlaisvinti.
Patandžalis išdėstė visą kelią kaip turintį aštuonias atskiras pakopas, aštuonis tarpusavyje susijusius ir vienas kitą palaikančius praktikos aspektus, kurie laiko vienas kitą tarsi vieno gyvo kūno dalys. Pirmosios dvi yra visiškai etiniai pamatai: jamos, susilaikymų rinkinys, toks kaip nesmurtavimas, teisingumas ir negobšumas, kurie valdo tai, kaip mes elgiamės su mus supančiu pasauliu, ir nijamos, teigiamų laikysenų rinkinys, toks kaip pasitenkinimas, savidisciplina ir savistaba, kurios valdo tai, kaip elgiamės su savimi. Tik trečioji iš aštuonių pakopų, asana, nurodo į šiandien visuotinai pažįstamą fizinę pozą, ir pirminiame mokyme jos pagrindinis ir gana kuklus tikslas buvo tiesiog padaryti kūną pakankamai stabilų, sveiką ir patogų, kad būtų galima ilgam ramiai sėdėti gilioje meditacijoje. Ketvirtoji pakopa, pranajama, yra sąmoningas kvėpavimo reguliavimas ir tobulinimas. Penktoji, pratjahara, yra sąmoningas pojūčių atitraukimas į vidų, švelniai nukreipiant dėmesį nuo nuolatinio išorinio pasaulio šurmulio. O paskutinės trys pakopos aprašo vis gilesnius pačios meditacijos etapus: dharana, sutelktas vientaškis susikaupimas; dhjana, ištverminga ir be pastangų meditatyvi absorbcija; ir galiausiai samadhi, gilios vienovės būsena, kurioje kieta atskiro, nerimastingo „aš“ riba tampa tyli ir plona.
Matomos visos kartu, aštuonios pakopos aprašo vientisą kylantį kelią, vedantį nuo to, kaip elgiatės su kitais įprastame pasaulyje, aukštyn per kantrų kūno ir kvėpavimo drausminimą, ir toliau į pačias giliausias ir subtiliausias meditatyvaus proto sritis. Fizinės pozos yra tikrai realios ir tikrai vertingos, bet jos tėra trečiasis aštuoniapakopių kopėčių skersinis.
Prija pirmą kartą atėjo į jogą grynai ir paprastai dėl savo lėtinai skaudančios apatinės nugaros dalies, ir pirmus dvejus metus ji jai liko ne kuo daugiau kaip naudinga ir maloni fizinio mankštinimosi forma. Tada vieną dieną mokytoja, beveik prabėgomis ir nedarydama iš to didelio dalyko, paminėjo jamas, etinius susilaikymus pačiame kelio pamate, ir kažkas tyliai pasislinko jos supratime. Ji ėmė pastebėti, iš pradžių lėtai, kad jos nesmurtavimo praktika iš tiesų neprivalo sustoti prie pat jos guminio kilimėlio krašto; ji gali natūraliai išplisti į tai, kaip ji kalba su savimi savo galvoje, į tai, kaip valgo, į tai, kaip elgiasi su ypač sunkia kolege darbe. Fizinės pozos buvo jos durys į vidų, bet ji dabar perėjo pro tas duris į ištisą integruotą filosofiją, kaip gyventi visą gyvenimą. Jos nugarai galiausiai tikrai pasidarė geriau. Bet, kas gerokai svarbiau, geriau pasijuto ir ji pati.
Nesvarbu, ar kada nors gyvenime apskritai užlipsite ant jogos kilimėlio, aštuonių pakopų sistema siūlo nuostabiai vientisą ir subalansuotą visiškai integruoto dvasinio gyvenimo modelį: asmeninę etiką, sąžiningą rūpinimąsi savimi, gyvą kūną, sąmoningą kvėpavimą, treniruotus pojūčius ir vis gilesnį bei ramesnį protą, visa tai rūpestingai supinta į vieną visumą. O jei jums atsitiks praktikuoti fizines pozas, dabar galite leisti joms būti būtent tuo, kuo jos visada iš tikrųjų buvo skirtos būti, ne visa joga jokiu būdu, o vienu gražiu ir prieinamu įėjimo tašku į kur kas didesnį viso gyvenimo trunkantį „aš“ nuraminimo ir suvienijimo darbą. Kilimėlis yra tiesiog ta vieta, kur daugybė žmonių atsitiktinai pradeda. Pirminėje vizijoje jis niekada nebuvo skirtas būti ta vieta, kur jie sustoja.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“