Mistinė širdis kiekvieno didžiojo tikėjimo viduje, nuo sufizmo ir kabalos iki krikščioniškosios kontempliacijos, ir ryški vienovė to, ką praneša mistikai.
Pasaulio didžiosios religijos paviršiuje milžiniškai skiriasi viena nuo kitos, savo doktrinomis, ritualais, šventomis istorijomis ir, deja, karais, kurie šimtmečiais buvo kariaujami įvairiais jų vardais. Tačiau jei kantriai nusileisite po kiekvienos iš jų paviršiumi, žemyn į tikras giliausių jos kontempliatorių, jos mistikų, gyventas patirtis, tada ima ryškėti kažkas tikrai nepaprasto. Vėl ir vėl, per tikėjimus, kurie istoriškai niekada nesusitiko, ir kalbomis, kurios atsispiria bet kokiam lengvam vertimui, mistikai praneša kažką stulbinamai ir beveik šiurpinamai panašaus: tiesioginę, užliejančią, gyvenimą keičiančią vienovės su dieviškumu arba su visa tikrove patirtį, kurioje įprastas, atskiras, nerimastingas „aš“ tiesiog nutyla ir ištirpsta. Šis paslėptas bendras pagrindas po paviršiaus šurmuliu yra vienas pačių žaviausių faktų visame žmogaus dvasingumo tyrime.
Islame gili mistinė srovė yra sufizmas, kurio didieji poetai, garsiausias iš jų Rumi, nesibaigiamai gieda apie žmogaus sielą kaip ilgesingą mylimąjį, trokštantį visiškai ištirpti dieviškame Mylimajame, ir kurio praktikuotojai naudoja muziką, ekstazinę poeziją ir garsųjį, svaiginantį besisukantį šokį, kad švelniai atleistų stiprų ego gniaužtą ir visiškai atvertų širdį Dievui. Judaizme mistinė kabalos tradicija detaliai sudarinėja paslėptos tikrovės struktūros ir ilgo sielos kilimo atgal prie savo dieviškojo šaltinio žemėlapį. Krikščionybėje gili ir nepertraukiama kontempliatyvi linija eina nuo pat ankstyvųjų dykumos atsiskyrėlių per tokias milžiniškas figūras kaip Mejsteris Ekhartas, Teresė Avilietė ir anoniminis viduramžių „Nežinojimo debesies“ autorius, kiekvienas iš jų aprašantis bežodę, beatvaizdę vienovę su Dievu, slypinčią visiškai už visų sąvokų ir paveikslų. Induizmas tiesiogiai kalba apie gilų suvokimą, kad Atmanas, vidinis tikrasis „aš“, galiausiai yra viena ir tas pats su Brahmanu, vienintele galutine tikrove. Budizmas nuosekliai nurodo į paties atskiro „aš“ iliuzijos ištirpdymą. Žodynai, kuriuos šios tradicijos naudoja, yra visiškai, nesutaikomai skirtingi. Ir vis dėlto vidinė teritorija, kurią kiekviena taip rūpestingai aprašo, yra paslaptingai, beveik neįtikėtinai artima.
Jei rūpestingai nuluptumėte skirtingus vardus, kuriuos kiekviena tradicija duoda galutiniam, Dievas, Brahmanas, Vienis, Tuštuma, tuštybė, Būties Pagrindas, tada ima ryškėti vienas bendras pranešimas su nuostabiu aiškumu. Mistikai per visas šias tradicijas nuosekliai aprašo būseną, kurioje įprasta individualaus „aš“ riba tampa plona, pralaidi ir galiausiai visiškai išnyksta; gilios ir visiškos vienovės pojūtį, kuriame absoliučiai visi dalykai tiesiogiai jaučiami kaip giliai susiję ar net galiausiai vienis; patirtį, visiškai užlietą užliejančia meile, ramybe ir prasme; ir savotišką žinojimą, kuris jaučiasi kažkaip tikresnis, tvirtesnis ir tikresnis nei įprastas kasdienis suvokimas, ir vis dėlto kuris niekada negali būti visiškai pagautas ar perteiktas vien žodžiais. Šis nuolat pasikartojantis raštas pakreipė daugelį rimtų mąstytojų link gilios intuicijos, dažnai vadinamos amžinąja filosofija: idėjos, kad po pasaulio daugybe besikertančių ir konkuruojančių religijų gali tyliai slypėti viena pamatinė žmogaus šventumo patirtis, prie kurios artinamasi ir kuri aprašoma daugeliu skirtingų kelių.
Sara augo griežtuose ir gana siauruose religiniuose namuose ir paliko juos visam laikui būdama jauna suaugusi, iki tol jau visiškai įsitikinusi, kad visas tikėjimas galiausiai yra ne kas kita kaip susiskaldymas, dogma ir genčių konfliktas. Po daugelio metų, beveik atsitiktinai, studijuodama lyginamąją religiją grynai akademiniais sumetimais, ji ėmė skaityti ekstazinius sufijų poetus greta tyliųjų krikščionių mistikų greta senovės induizmo išminčių, ir buvo tikrai apstulbinta to, ką rado. Patys žmonės, stovintys giliausioje kontempliatyvioje kiekvienos atskiros tradicijos širdyje, tie, apie kuriuos ji visada užtikrintai manė, kad bus karčiausiai nusiteikę vienas prieš kitą, atrodė vietoj to aprašantys tą pačią šviesią, bežodę šalį, tiesiog skirtingomis gimtosiomis kalbomis. Atradimas negrąžino jos į jokią vieną religiją ar tikėjimą. Jis padarė kažką kur kas įdomesnio ir nuolankesnio: jis tyliai ištirpdė jos seną panieką ir pakeitė ją tikru, atviru smalsumu apie keistą bendrą patirtį, kurią visi šie labai skirtingi keliautojai, atrodo, kažkaip palietė.
Jums tikrai nereikia daryti skubotų išvadų, kad visos religijos slapta ir tiesiog identiškos giliai viduje; jų tikrieji skirtumai yra visiškai realūs, sunkiai iškovoti ir verti pagarbos, o ne nerūpestingo ištrynimo. Tačiau ryški mistikų konvergencija vis dėlto siūlo kažką tikrai vertingo kiekvienam, einančiam savo paties dvasiniu keliu. Ji stipriai leidžia manyti, kad pačios giliausios dvasinės patirtys yra bendra ir visuotinė žmogaus galimybė, o ne privati, aptverta bet kurio vieno tikėjimo ar išrinktosios tautos nuosavybė. Ji tyliai kviečia tikram nuolankumui dėl mūsų pačių konkrečios tradicijos pretenzijos būti vieninteliu galiojančiu keliu į kalną. Ir ji labai švelniai nurodo į tikrą galimybę, kad gili vienovė, kurią visi mistikai aprašo, galiausiai yra ne doktrina, dėl kurios reikia ginčytis ir kurią ginti, o tikra gyva patirtis, prie kurios reikia kantriai artintis, kuriuo nors vienu keliu, kuris pasirodo esąs autentiškai ir neabejotinai jūsų pačių.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“