Nauji tyrimai apie nuostabą, emociją dvasinės patirties širdyje, ir kodėl ji gali būti vienas naudingiausių jausmų, kuriuos galime puoselėti.
Stovėk ant plataus kanjono krašto, ar po dangumi, tirštai nusėtu žvaigždėmis toli nuo bet kurio miesto, ar muzikos, katedros ar naujagimio akivaizdoje, ir pajusi kažką, ką sunku įvardyti, bet neabejotina, kai tai ateina: tylią plėtrą, mažumo jausmą, kuris kažkaip yra palengvėjimas, o ne grėsmė, jausmą, kad esi kažko kur kas didesnio už save akivaizdoje. Tas jausmas yra nuostaba, ir iki neseniai mokslas apie ją beveik neturėjo ką pasakyti. Per pastaruosius du dešimtmečius augantis tyrimų korpusas pradėjo rimtai vertinti nuostabą, ir tai, ką jis randa, rodo, kad ši pati dvasiškiausia iš emocijų taip pat gali būti vienas tyliai galingiausių mūsų turimų įrankių gerai gyventi.
Psichologai Dacheris Keltneris ir Jonathanas Haidtas pasiūlė įtakingą apibrėžimą: nuostaba yra emocija, kurią jaučiame kažko didžiulio, pranokstančio mūsų dabartinį pasaulio supratimą, akivaizdoje. Ji turi du pagrindinius ingredientus. Pirmasis yra didumas, susidūrimas su kažkuo kur kas didesniu už mus, ar fiziškai didžiuliu kaip kalnų grandinė, ar konceptualiai didžiuliu kaip gili idėja ar didžio moralinio grožio aktas. Antrasis yra prisitaikymo poreikis, jausmas, kad šis didumas netelpa į mūsų esamus protinius rėmus, ir todėl juos ištempia. Nuostaba tam tikra prasme yra mūsų protinio žemėlapio perpiešimo jausmas, kad atsirastų vietos kažkam didesniam. Ji glūdi religinės ir dvasinės patirties širdyje visose kultūrose, bet ji taip pat prieinama miške, laboratorijoje ar koncertų salėje.
Tyrimų sritis dar jauna, tačiau kai kurios jos išvados stulbina. Paulo Piffo ir kolegų tyrimuose (2015) nuostaba buvo linkusi sukurti tai, ką mokslininkai vadina mažąja savastimi: švelnų mūsų įprasto susitelkimo į save ir savisvarbos sumažėjimą. Ir šis pokytis, atrodo, atsispindi vėlesniame žmonių elgesyje. Šiuose tyrimuose žmonės, paskatinti patirti nuostabą (ar stovint tarp aukštų medžių, ar žiūrint gamtos stebuklų vaizdus), vėliau elgėsi dosniau ir nurodė jaučiantys didesnį ryšį su kitais. Melanie Rudd, Kathleen Vohs ir Jennifer Aaker eksperimentuose (2012) nuostaba, atrodė, praplėtė žmonių laiko pojūtį, leisdama jiems jaustis mažiau skubantiems. Daugelis žmonių taip pat apibūdina, kad po nuostabos akimirkų jaučiasi ramiau ir mažiau prislėgti streso. Ir daugeliui žmonių tai nukreipia dėmesį nuo smulkmeniškų, graibstančių ego rūpesčių į didesnį pasaulį bei jame esančius žmones. Trumpai tariant, daugelis pastebi, kad nuostaba, kad ir trumpam, palieka juos malonesnius, ramesnius ir labiau susijusius: būtent tokias savybes, kurias kiekviena išminties tradicija bandė puoselėti.
Viena praktiškiausių išvadų yra ta, kad nuostabai nereikia didingos ekspedicijos į tolimą gamtos stebuklą. Tyrėjai nustatė, kad kasdienė nuostaba, tokia, kuri prieinama eiliniame gyvenime, yra ir dažna, ir naudinga. Praktika, tokia paprasta kaip nuostabos pasivaikščiojimas, kai eini pasivaikščioti su sąmoningu ketinimu kreipti dėmesį į didžius, gražius ar stebinančius dalykus aplink tave, kaip parodyta vyresnio amžiaus žmonių tyrimuose, ilgainiui padidina teigiamą emociją ir prosocialų jausmą. Naktinis dangus, muzikos kūrinys, vieno lapo sudėtingumas, istorijos mastas, nepažįstamojo gerumas - visi yra vartai į nuostabą, jei sulėtinsime pakankamai, kad pro juos pereitume. Mus supa tai, kas didinga ir stebuklinga; mes tiesiog išlavinome save nežiūrėti.
Nukamuota įtempto, prie ekrano pririšto gyvenimo, Lenai draugas patarė išbandyti paprastą eksperimentą: kartą per dieną rasti vieną dalyką, iš tiesų vertą stebuklo, ir skirti jam visą savo dėmesį keletą minučių. Iš pradžių tai atrodė priverstina. Bet ji laikėsi, užsibūdama prie vakaro dangaus spalvos, voro tinklo architektūros, jaudinančios muzikos ištraukos, gryno savo pačios egzistavimo neįtikėtinumo. Lėtai kažkas pasikeitė. Nuolatinis žemas jos į save sutelkto nerimo gaudesys nutilo. Ji jautėsi, jos pačios žodžiais, mažiau kaip nerimastingas mažo, grėsmingo pasaulio centras ir labiau kaip dėkinga milžiniško ir stulbinančio dalis. Niekas jos aplinkybėse nepasikeitė. Jos santykis su didumu aplink ją pasikeitė.
Nuostaba nėra reta dovana, skirta tik kalnų viršūnėms ir katedroms, bet patirtis, prieinama kiekvienam, pasiryžusiam jos ieškoti. Gali ją puoselėti sąmoningai: leisk laiką gamtoje, ieškok didžio meno ir muzikos, apmąstyk kosmoso mastą ar mažučio sudėtingumą, leisk save sujaudinti moralinio grožio ir žmogiškojo gėrio. Daugelis pastebi, kad tokios akimirkos nuramina godų „aš“ ir praplečia širdį. Kultūroje, kuri laiko mūsų dėmesį įstrigusį mažuose ekranuose ir dar mažesniuose rūpesčiuose, sąmoningas stebuklo puoselėjimas gali būti vienas labiausiai praturtinančių ir tyliai dvasingų dalykų, kuriuos galime daryti.
SpirAI yra programėlė, skirta apmąstyti save. Niekas čia nenuspėja ateities ir nepakeičia medicininės ar psichologinės pagalbos.
Tai, ką čia pastebėjai, perkelk į pokalbį. Pradėti galima nemokamai, tikėti nebūtina.
Atsisiųsk SpirAI iš „Google Play“